Atviras tekstas, tačiau nepabijosiu po jo būti “nukarūnuota” (taip viena, kaip vėliau paaiškėjo, visiškai neadekvati pažįstama “įvertino” mano labai paprastą gyvenimą, kai pamatė jį iš arti). Nelabai galiu būti “nukarūnuota”, nes neturiu “karūnos” ir nesu influencerė, kurios svarbiausios gyvenimo problemos yra:
– kur skaniai (ir fotogeniškai) pavalgyti,
– ką naujo apsirengti ir
– kur kiečiau pakeliauti.
Tačiau tekstas susijęs būtent su influencerių kuriamom tendencijom.
Nuotraukoje: mano vasarinė suknelė, basutės, rankinė, telefonas, kompiuteris, knyga ir skrybėlė. Išėjo gražiau nei maniau, turint omeny, kad kai kurie šių daiktų yra (ultra-vartotojiško pasaulio akimis) LABAI seni ir (OMG, feeee!) nemadingi.
Tai tekstas apie vartojimą.
Ir dėliosiu jį būtent blizgių žurnalų ir influencerių stiliumi: su kainomis. Vienokiomis ir kitokiomis.
1. Skrybėlė.
Iš perdirbto popieriaus, tai geresnė žinia. Pirkau, nes neturėjau visiškai jokios. Įdėjau labiau dėl kompozicijos, nes nenešioju jos (pikčiausios saulės metu neinu į lauką). Tekainavo keliolika eurų.
Blogesnė žinia, kad pigūs daiktai visad kainuoja kažką kita. Pigias medžiagas, pigų darbą. Kas dirba pigiai? Nereikia būti genijumi, kad pradėtum judėti teisingo atsakymo link: prasčiau išsivysčiusios šalys, skurstančios šeimos, nekvalifikuoti darbininkai… vaikai?
Taip. Vaikai dirba pigiausiai. Skaičiuojama, kad šiuo metu pasaulyje gali dirbti apie 170 MILIJONŲ vaikų, ir tai situacija jau stipriai pagerėjusi. Labai vizualus pasakojimas:
https://labs.theguardian.com/unicef-child-labour/
Norintys sąmoningai rinktis gamintojus, NEišnaudojančius vaikų savo gamybos grandinėse, jų sąrašą gali rasti čia (juos registruoja iniciatyva “Fair Wear”):
https://www.fairwear.org/brands
Skrybėlės gamintojo, H&M, čia nerandu. Gaila, nepasidomėjau prieš tai. Daugiau pas juos esu laisva nepirkti.
Tačiau tai puikus priminimas, kad kiekvienas, net mažiausias, daiktas, yra gaminamas kažkieno. Dažnai kažkieno gyvo rankomis. Pigios, vieną sezoną tarnaujančios “madingos” šmutkės ir per kelis skalbimus susiskalbiantys škurliai dažnai gaminami vaikų rankomis. Vaikų, kurie neina į mokyklą, dirba už centus (literaliai už centus) ir nuo mažens įsikalina tame pat skurdo ir vergiško darbo rate.
Bet kol yra paklausa, bus ir pasiūla. Ir ai, juk tie vaikai ne mūsų. O dar tyrimai rodo, kad kitai rasei esam mažiau empatiški. Tad bėkime ir grūskimės į “Akropolį” per Black Friday – kad galėtume kažkam vaikystę kainuojančias pigienas įsigyti dar pigiau, ir savo spintas prikimšti dar kiečiau. Kad virstų.
2. Suknelė.
Nauja. Lininė. Pirkau Molėtuose. Mažoj krautuvėlėj. Nes man smagiau pirkti iš mažo pardavėjo. Dažnai tokiose parduotuvėlėse dirba pačios savininkės: tai visai kas kita, nei beasmeniai didžiųjų parduotuvių konvejeriai.
Kainavo 55 eurus. Teigia, kad itališka. Gerai, jei itališka (geriau, nei kad gaminta Kinijoj, Kambodžoj ar Maroke). Būtų dar geriau, jei suknelė būtų lietuviška ar latviška: kuo mažesnį atstumą gabenta, tuo mažiau taršos ji sukūrė.
Prisipažinsiu, kad ten tuomsyk pirkau dar kelias sukneles, ir jau galima būtų minusuoti man taškus už perteklinį vartojimą – tačiau prieš tai paskutinį kartą vasarinę suknelę pirkau… 2019-ųjų birželį. Tai PRIEŠ 2 METUS. Nepiktnaudžiauju.
Kažkas sakys: vargše, tai tu kaip nuskurėlė kokia vaikštai! Na ne. Matot, juokingas dalykas: vasaromis menkai tenudėviu rūbus, nes sodyboj dažniausiai vaikštau su maudukais ar apsisupusi rankšluosčiu po maudynių. Naujos suknelės labiau išeigai ar svečiams priimti. Tad ir tarnauja ilgus metus.
Taip, porąsyk esu patekusi į aplinkas, kur buvo itin didelis spaudimas škurliuotis (kaip tai vadinu) – t.y. demonstruotis drabužiais, kuo daugiau jų.
Bet aš galvoju taip: kai žmogus viduje jaučiasi šūdinai, tai jam tada prireikia kuo daugiau ir kuo gražesnių popieriukų tam šūdinumo jausmui įvynioti. Vynioja ir vynioja. Ir %^&* galo kaip nėr, taip nėr. Bet kad ne popieriukuose problema.
(Lietuviai statistiškai rūbą išmeta po 9-10 skalbimų (šaltinis LRT „Panorama”, 2020, pataisykit jei klystu). Kalnai skudurų. Vardan ko?)
Turiu fantastiškų, gražių, brangių drabužių (KELIS), ir labai gerai su jais jaučiuosi. Bet ne drabužiai kuria mano vertę, mano vidinį turinį, mano savijautą, savęs pajautimą, malonumą būti ir gyventi.
Mažai, bet kokybiškų drabužių gali sustiprinti malonumą būti. Bet ne suteikti jį vietoje vidinės tuštumos.
3. Rankinė.
Pasidovanojau Kalėdoms. Odinė, iš antrinės žaliavos (tai reiškia – gyvūnas vis tiek jau suvalgytas, iš jo odos kažkas gaminama). Kainavo 150 eurų. Ilgai apie tokią svajojau, ir labai pamėgau.
Prieš tai mano rankinių chronologija sąmoningesnėje gyvenimo pusėje buvo tokia: vieną tašę įgijau 2013-aisiais (kainavo apie 100 eurų), vieną 2018-aisiais (kainavo apie 300 eurų, bet pirkau su nuolaida). Abi be galo kokybiškos, nešioju ir dabar, pakeisdama. Ir dar turiu vieną “išeiginę”.
Taigi, eina DEVINTI metai nuo saikingesnio vartojimo “starto”, iš viso 4 rankinės per tą laiką. Sutinku, galėjo būti mažiau, tačiau vis tiek ne n-iolika rankinukų, kurie virsta iš spintos. Ir turbūt nepirksiu dar ilgai.
Ar negaliu sau leisti daugiau? Galiu. Bet kam? Kad užgrūsčiau spintą? Kad sukčiau galvą kaskart kažkur eidama? Kad pati nebesusigaudyčiau, kurioj tašėj piniginė, kurioj raktai? Kad pasipuikuočiau? Pavaidinčiau kažką? O kam? Jei elgčiaus kaip viduje išpuvusi tuštutė, išoriškai bandanti vaizduoti kas nesanti – pritraukčiau tik tokias pat “drauges”. Ir ką tada? Kalbėtis tik apie škurlius ir nuolaidas, ir jausti, kaip viduje auga ta tuštuma ir dykuma?
Kad ačiū, ne. Mėgstu visai kitokias temas ir visai kitokias pašnekoves.
O rankinės yra tik rankinės.
4. Telefonas.
Kainavo apie 1000 eurų. Tokį brangų pirkau tam, kad galėčiau jame rašyti ranka. Man šis malonumas yra neįkainojamas. Šis telefonas sąžiningai atitarnavo net 3,5 METŲ ir baigė “kadenciją” tik todėl, kad daug sykių dužo. Pastarasis, prieš tai buvęs, irgi tarnavo virš 3 metų.
Pažįstu žmonių, kurie telefonus keičia kasmet (lizingais). Taip, esu jiems balta varna. Bet ir jie man kosmonautai.
Neperku daiktų, kurių negaliu sau leisti: nei lizingais, nei su paskolomis.
Telefonas man nėra kaprizas, pasipuikavimo būdas, mados aksesuaras. Tai mano darbo ir kūrybos instrumentas, kuris, vertinant pragmatiškai, visada atsiperka n kartų.
Ir net galėdama sau kasmet leisti naują telefoną finansiškai, negaliu sau jo leisti morališkai. Nežinau taršos kaštų, tačiau suvokiu, kad kiekvienam telefonui pagaminti ir atvežti, o paskui utilizuoti, eikvojami Žemės resursai. Ir jei dabar naujas telefonas tarnaus 5 metus, su džiaugsmu juo naudosiuosi 5 metus. Jei 7, naudosiuos 7. Man tikrai nereikia “naujausio, madingiausio, išmaniausio”, juoba kasmet.
Kadais mačiau laidą, kurioje rodė jau praktiškai žemiau skurdo ribos gyvenančią šeimą. Jos pačios didžiausios kasmėnesinės išlaidos buvo… NAUJAUSIŲ išmaniųjų telefonų lizingai. Jei teisingai pamenu – šeimos pajamos 400 eurų, o virš 200 eurų kas mėnesį kainuoja patys telefonai, ryšys, internetas. %^&* %^&*…
“Nes vaikai labai norėjo,” – aiškino galo su galu nesuduriantys tėvai. Negaliu smerkti – lietuviai yra viena finansiškai neraštingiausių šalių (tą nuolat rodo tyrimai, galit pagūglinti). Bet tiems žmonėms norėjosi užduoti tokią gerą, skambią, nepiktą “žuvį” per skruostą: kad prabustų. Kaip kad pliaukštelima į isteriją įkritusiam žmogui, kad atsičiūchintų, ar kaip kad daužoma per nugarą užspringusiam žmogui, kad jis įkvėptų oro.
Telefonas yra TIK telefonas.
Jis NEGALI kainuoti pusės šeimos pajamų per mėnesį, ir jis NETURI būti keičiamas kasmet.
5. Kompiuteris.
Mano “fortepijonas” ilgiesiems tekstams, didžiajai daliai poezijos, rašomoms knygoms. Kainavo apie 1300 eurų. Pirktas 2014-aisiais, tai skaičiuoja jau AŠTUNTUS metus. Visai išsitrynusios kai kurios klaviatūros raidės, kiek pasibraižęs, ir persipildžiusi atmintis, o šiaip veikia puikiai. Nė sykio netaisytas.
Nežinau, kodėl turėčiau jo atsisakyti. Kad “moraliai paseno”? Bijau, kad šioje Žemėje moraliai paseno žmonės, mėtantys veikiančius ir taršius daiktus tik todėl, kad tie neva “moraliai paseno”.
6. Knyga “Gamtos saitai”.
Labai į temą: apie tai, kaip Gamtoje viskas susiję. Kaina 12 eurų. Kviečiu įsigyti ne bet kur, o didiesiems tinklams nuolat “valgant” mažuosius knygynus išlikusiame, nišiniame, akademiniame knygyne “Eureka!” (ten taip pat galite prigriebti ir mano poezijos; skaitytojams ir vėl iššlavus mano knygas, jau atkeliavo papildymas):
https://knygynas.biz/products/gamtos-saitai
7. Basutės.
Saikingo vartojimo vyšnaitė ant torto. Nes joms eina jau SEPTINTI metai.
Ir jas vis dar nešioju. Nes jos be galo patogios, ir, kaip po tiekos metų, dar tikrai neblogai atrodo. Pirkau 2015-ųjų vasarą, galbūt už 100 eurų ar panašiai, suma atrodė tikrai nemaža, ir dar buvo su nuolaida. Tačiau vertėjo. Kokius 3 metus jos iš viso atrodė kaip naujos.
Užpernai įsigijau dar vienas basutes, “išeigai”, to paties gamintojo, tik naujesnes. (Jos liko Vilniuje, beveik visiškai nedėvimos, tad ir dabar atrodo kaip naujos.)
Dvi poros basučių PER 7 METUS, ir senoji pora dar nešiojama: sakyčiau, geras rezultatas.
Tiesa, turiu pripažinti: basučių nenutrinu, nes vasarą praktiškai visą laiką vaikštau basa, nuo ryto iki nakties. Nebent einu ant žvyrkelio. Tada įšoku į labai mylimus converse’iukus, kurie irgi skaičiuoja SEPTINTUS metus…
Kažkas čia galbūt sakys: na tu Ilze ir ubagė!
Nesu ubagė.
Jei galiu atpirkinėti žemes gyvūnams ir Gamtai klestėti – nesu.
Tiesiog nesieju savo vertės pajautimo ir savo laimingumo jausmo su daiktais, YPAČ jų gausa.
Tai nereiškia, kad renkuosi prastus, pigius, vieną sezoną tarnaujančius ar kažkieno jau nudrengtus, nudėvėtus daiktus.
Tai reiškia, kad perku KUO REČIAU, ir tuomet renkuosi kokybiškus, ilgai išliekančius, man tikrai patinkančius, funkcionalius daiktus. Ar tai daro mane ubage? (Kas lieka taip saikingai vartojant, investuoju.)
Jei kažkas jūsų paklaustų, ką norite palikti po savęs? Negi sakytumėt: kalnus škurlių, sausakimšas spintas, iš lentynų virstančius rankinukus, kambario dydžio garderobus, dešimčių visiškai nenešiotų batų porų kolekcijas? Juk ne.
Jūs po savęs norite palikti kažką kur kas prasmingesnio ir vertingesnio.
Aš noriu po savęs palikti švaresnę, žalesnę, ramesnę, vėsesnę Žemę, saugesnius ir laisvesnius gyvūnus, ir viltį žmonėms.
Ir jausmą, kad visi esame nepaprastai stipriai susiję. Ir kad vos vieno iš mūsų sprendimas atsisakyti perteklinio, mums dirbtinai įdiegto, idiotiško ultra-vartojimo – – su laiku, – – kažkur išsaugo ledkalnį, kažkur tropinio miško guotą, ir kažkur išlaisvina murzinas vaiko rankas iš darbinės vergovės. Ir įduoda į jas knygą.
#AntrosŽemėsNėra
#Skalsa_ir_Saikas