– Va! Gersim visi pieną, apsirengsim tautiniais rūbais, šoksim ir dainuosim kaip idiotai! – lyg man, nors labiau kalbančiai radijai sako taksi vairuotojas, atsiliepdamas į alko-draudimų pataisų pataisas. Kitas pranešimas apie korupcijos mažinimą jį taip pat įkvepia. – Ane? Kaip mažint korupciją?! Paprasta! Tuoj jums pasakysiu! Patys mažiau vokit! – rėkia magnetolai. Tada ateina orų eilė, jiems irgi atriekta pagal nuopelnus. – Pažiūrėkit! Dangus kaip negro šikna! Kiek galima?!
Tada jis – lyg tarp kitko – pradeda kalbėti apie žmones, kurie nori žudytis. Kurie nebemato vilties, kurie nebeatlaiko, iš kurių „viską pavogė”.
Ir aš, tiesą sakant, nesistebiu. Jeigu aš kasdien kovočiau su vėjo malūnais, kalbėčiausi su radija ir dangų lyginčiau su anusu, greičiausiai irgi mintys dažniau kryptų į negyvenimą nei gyvenimą.
Po truputį įsiterpiu į jo monologą ir vis paminiu pavyzdžių, kad yra žmonių, kurie atlaiko ir didesnius išbandymus nei korumpuota valstybė ar žlugę verslai, ir vis tiek lieka gyventi.
Tačiau šiame kontekste labai užkabina vienas dalykas. Taksi vairuotojas toliau kalba – su radija, su manimi, su orais. Ir iš kalbos išplaukia, kad jo vaikas vis sako, „nusižudysiu, nusišausiu.”
– Oho! – pertariu jį. – Vaikas? Vartoja tokias frazes?
– Taip, antrokas, – sako vairuotojas. – Jis dar kartais sako „nužudysiu, jei neduosi to ar to.” Vieną sykį daviau jam peilį ir sakau – tai daryk, kaip sakai. „Ne, tėveli, neturėjau to galvoj…” – išsigando iškart. Tai ir nesakyk, ko neketini, sakau jam.
– Bet Jūs irgi nekalbėkit, ko nenorit išsipildant, – sakau šiam ponui mintyse.
Tėvažudžių ar vaikžudžių kontekste tėvas, duodantis mažam vaikui peilį ir siūlantis įgyvendinti savo žodžius, skamba tikrai kraupiai. Tačiau gal tai vienas iliustratyviausių būdų, leidžiančių vaikui suvokti savo tariamų žodžių prasmę?
Ir vis tik. Vaikų žodžiai gimsta iš tėvų žodžių.
Įsivaizduokit, kaip žmogus, sėjantis aplink save neviltį, „viskas blogai ir dar blogės” bei „nėr gyvenimo” filosofiją, užkrečia visą aplinką. Lyg piktas daržininkas, kuris, užuot ravėjęs ir prižiūrėjęs savo daržą, jį niokoja ir pats, savo noru (kaip keista tai įsivaizduoti) sėja tame darže piktžoles. Ir ne tik savame, bet ir aplinkiniuose daržuose. Barsto kenkėjiškų augalų, invazinių veislių sėklas į savo vaikų, savo artimųjų, kolegų minčių sodus.
Kai atidžiau stebi, tikrai netrunki pamatyti, kaip ore kybanti, lyg aukštos įtampos laidai byzgianti negatyvi – tegul garsiai net neištarta – žinutė ima spragsėti ir birti žiežirbomis iš tų, kurie dar negali atlaikyti tokios įtampos. Pirmiausia – iš vaikų.
Kiek ilgalaikės žalos gali pridaryti atsainiai, nepasvėrus mestelėti žodžiai, kritišku rėčiu nepersijotos frazės, pareiškimai iš lempos, tuščia kritika, manipuliatyvūs grasinimai, žeriami „norint gero”.
Kiek sykių esu girdėjusi ir skaičiusi istorijas, kaip viso labo ATIDŽIAU savo žodyną pradėję stebėti tėvai pastebi besikeičiančius vaikus – išsitiesiančias jų nugaras, mąžtančias baimes, grįžtančią šilumą, augančią motyvaciją mokslams ar net namų tvarkymuisi, kad ir kaip buitiškai tai skambėtų. Gerėja net vaikų sveikata – mažėja infekcinių ligų žiemą, buvo laiškų ir apie vaikų remisijas sergant sunkiomis ar lėtinėmis ligomis.
Tėvų žodžiai, tariami ar nutylimi (bet vis tiek mintijami) vaikų atžvilgiu yra pati didžiausia magija.
Juodoji ar baltoji – renkasi tik patys tėvai.
Kodėl tiek daug tėvų renkasi nuodyti savo šeimų gyvenimus ir intoksikuoti destruktyviais vaizdiniais greta esančius?
Galbūt vien todėl, kad nežino, jog gali būti kitaip. Kad informaciją – lygiai kaip ir atliekas – galima rūšiuoti. Ir kad kaip vaikams neduodame žaisti su gyvsidabriu ar radioaktyviomis atliekomis, taip ir narstyti kai kurias temas ar pilstyti svetimų gyvenimų srutas vaikams girdint nėra pats sveikiausias dalykas. Kaip ir vartoti tam tikras frazes, žarstytis lyg ir tuščiais posakiais, kurie iš tiesų turi labai didelę griaunančią jėgą.
Ar tai tėra tik nekaltas sutapimas, kad tauta, kurioje tiesiog tarpsta savižudybės ir, atrodytų, vis žiaurėja nusikaltimai, turi tiek skambių, spalvingų, kruvinų, brutalių posakių:
– Nusižudysiu.
– Nusišausiu.
– Pasikarsiu.
– Mirsiu, jeigu nesutiksi / neišsipildys / ir t.t.
– Kur bėgi, nusisuksi sprandą.
– Neskubėk, užsimuši.
– Pasmaugsiu tave, jei pavėluosi / atsisakysi / ir t.t..
– Šakės, kaip pasiilgau, sutraiškysiu tave glėbyje.
– Kur leki, nusitrauksi galvą.
– Aš visiškas begalvis.
– Mane ketvirčiuos darbe.
– Nudirs man kailį.
– Duodu ranką nukirsti, kad tai tiesa.
– Guldau galvą.
– Prisiekiu mamos mirtimi, – kartais prisiekinėja vaikai.
Ir taip toliau.
Jei žmonės GIRDĖTŲ, ką kalba patys, ir jei KLAUSYTŲ, ką kalba kiti, atmosfera šioje šalyje galėtų pasikeisti iš esmės.
Žodis gali suteikti pavidalą svajonei ir tapti veiksmo impulsu.
Žodis gali būti vaistas nuo ligų, kartais ir labai sunkių ligų. Ir fizinių, ir mentalinių, ir dvasinių. Žodis gali būti gyvybės eliksyras.
Žodis gali būti skalpelis, preciziškai tiksliai atveriantis problemas ir nuleidžiantis susikaupusius pūlius – nepasitenkinimą, nuoskaudas, pretenzijas, iliuzijas, idealizacijas.
Žodis gali būti ginklas, saugantis viltį, norą, šeimą, gyvybę.
Deja, neišmanančiose rankose šis instrumentas – žodis – lėtai, bet užtikrintai sėja sunkų, slogų, destruktyvų nevilties užkratą. Ir padeda vienam skęstančiam klampinti ir murkdyti savame purve esančius greta, tempiantis juos žemyn.
Na pradėkim pagaliau girdėti ne tik tomis kriauklių apgaubtomis skylutėmis galvoje, vadinamomis ausimis. Ne tik klausomaisiais kauleliais, diena po dienos verčiančiais oro virpesius signalais smegenims.
Kas iš tų signalų, jei žmogus vidujai yra trūkęs ir visiškai negirdi, ką pats kalba? Kam tie signalai siunčiami? Į atvirą kosmosą?
Pradėkim girdėti ir kritišku protu, leidžiančiu įvertinti, kokios bus žodžių pasekmės.
Pradėkim girdėti ir širdimi, visada turinčia atsakymą – žodžiai gimsta iš baimės ar iš meilės.
Ar tas „savęs redagavimas”, kaip tai vadina mano mama, turi pabaigą? Manau, kad ne. Jūs neįsivaizduojat, kiek laiškų esu parašiusi ir neišsiuntusi – ir šiandien labai džiaugiuosi, kad nesiunčiau. Jūs neįsivaizduojat, kiek FB postų aš pati parašau ir paskelbiu užrakintų (yra toks privatumo nustatymas – „only me”), kad nieks nematytų.
Kodėl? Nes parašiusi laišką ar postą pasitikrinu – kas tai per tekstas, iš ko gimė impulsas tai parašyti, ką aš darau tuo tekstu? Ar jis turės nors kokią naudą nors vienam skaitytojui?
Jei čia tik pučiuosi vidinius snarglius – tai kodėl turiu tai daryti savo skaitytojų sąskaita? Aš gerbiu savo skaitytojus. Gal todėl šiandien, nors nesu žymus žmogus ar „pramogų pasaulio” atstovė, turiu jų virš 30 000?
Ir už šį savęs redagavimą man yra atlyginama tūkstanteriopai.
Galbūt žmonės nepabando redaguoti savo kalbos vien todėl, kad neįsivaizduoja, kaip stipriai pasaulis atspindi mūsų jam siunčiamas žinutes. Ir kiek daug keičiasi, kai liaujiesi aplinkiniais (ar savo FB siena) naudotis lyg emocine šiukšliadėže. Kiek švaros, kiek erdvės, kiek lengvumo ir džiaugsmo natūraliai atsiranda, kai pradedi ravėti piktžoles savo mintyse ir savo žodžiuose.
Vaikai taip pat TIKRAI nėra emocinės šiukšliadėžės. Ir patikėkit, tie, kurie buvo jomis paversti šeimose, gali daug metų valytis toksiškas atliekas, daug metų ravėtis piktžoles iš savo minčių sodų, kol pradės gyventi pilnavertį gyvenimą. Kol tuose gyvenimuose ims derėti laukti, išsvajoti, asmeniniai išsipildymai. Kol jiems tiesiog atsiras vietos.
Jei piktžolės visko neužgoš.
