Apie kūrybos aktą kaip žaidimą ir meilės formą

Nuo šeštos ryto atsakinėjau vieno interviu klausimus apie kūrybinį rašymą (well well well, kol nepradėjau rašyti šio posto), ir prisiminiau kai ką ypatingo. Spėju, visi esat matę šį video, kas nematėt – tam pavydžiu, nes pirmą sykį įspūdis ryškiausias. Tai labai iškalbinga (ir, mano akimis, ilga, nors žmonijos laiku ji pasakojama telpa į keturias su puse minutės) istorija apie kūrybos proceso magiją.

Oficialiai tai tėra kompozitoriaus Angelo Badalamenti komentaras apie tai, kaip gimė Davido Lyncho „Twin Peaks​” garso takelis (turbūt labiau derėtų sakyti – teminė daina; tiesiog mažai ką išmanau apie muziką, pataisykit mane tie, kurie išmano geriau). Na, atrodo, sėdi jis prie klepo ir kalba, ar ne?

Che che che… tada žiūrėkit toliau!

Man tai visų pirma istorija apie kūrybos aktą kaip žaidimą ir meilės formą. Apie kalbėjimąsi ir susikalbėjimą tarp dviejų kūrėjų. Apie verbalizacijos, įžodinimo svarbą. Iš praktikos žinau, kad ne visada pavyksta rasti raktinius žodžius ar tiesiog žodžius, kuriais galėtų komunikuoti dvi labai skirtingos skirtingų žmonių galaktikos, tūnančios juose. Čia mes galime stebėti atpasakojamą tą magišką, nuginkluojančią akimirką, kai supranti, kad greta esantis žmogus kalba tavo kalba, tave girdi ir tave supranta. Ir tu jį supranti taip pat.

Tai istorija apie vaizduotės galią, apie tai, kaip reginys vieno žmogaus galvoje materializuojasi, kaip tai, ką mato vienas ir mato tik vidinėmis savo akimis, geba pamatyti ir kitas.

Tai istorija apie tai, kaip perduodama informacija – ne tik žodžiais, ne tik balsu, ne tik intonacija, bet ir kiekvienu judesiu, kiekviena tylos sekunde, kiekvienu kvėptelėjimu ir kiekviena kūno ląstele, viso labo atsiliepiančia į savo šeimininko ketinimą išreikšti mintį.

Taip pat man tai yra istorija apie apsėdimą gerąja prasme (kartais apsėdimais vadinu ketinimus ar kūrybines mintis, kurios, jei jas išgirstu, persmelkia mane visą, ir tada, kaip juokais sakau, ne aš rašau eilėraštį, o eilėraštis tiesiog vedžioja mano ranką popieriuje, arba, kitais atvejais, sakau, kad ne aš sukūriau savo dirbtuves – jos tiesiog mane pasirinko iš visų galimų variantų ir atėjo į galvą būtent man).

Man priimtina žmogaus-laidininko idėja, kaip ir teorija, sakanti, kad visa jau yra kažkur, mes tesame tie, kurie – jei mes užtektinai atsivėrę, įdėmiai klausome, ką tą akimirką mąsto Visata, ir ją „girdime” – viso labo nuleidžiame tą kažką iš eterio į Žemę, viso labo pertransliuojame tai.

Tad ilgus metus juokais sakydavau, kad man eilėraščiai ateina iš kosmoso ir kad ne aš pati juos rašau. Tačiau tikrai labai nustebau prieš kelerius metus sužinojusi, kad yra konkretus terminas tokiai būsenai nusakyti. Reklamos agentūrose, o vėliau asmeninio ugdymo kursuose šis žodis buvo intensyviai žarstomas. Tai vadinamoji „flow” būsena ir aš, regis, dažniausiai esu joje netgi kurpdama eilinį nereikšmingą ir visiškai ne menišką savo FB postą.

Iš praktikos pastebėjau, kad didžiausią rezonansą sukeliantys tekstai rašyti kone absoliučioje „flow” būsenoje, maža to, po tokių tekstų sulaukiu daugiausia laiškų iš serijos „tu net negali įsivaizduoti, KAIP man reikėjo perskaityti būtent tai būtent dabar”. Tad sau jokių nuopelnų neprisiimu, aš viso labo esu laidininkė.
: )

Jei žmogui, kuris su „flow” sąvoka susiduria pirmą sykį, turėčiau trumpai nupasakoti, kas tai yra, savais žodžiais sakyčiau taip:
– Prisimink vaikystę. Prisimink mėgstamiausią savo žaidimą. Kas iš tiesų žaidė? Tu žaidei žaidimą ar žaidimas žaidė Tave?

„Flow” būsenoje esantis žmogus tikrai primena žaidžiantį ir tame žaidime užsimiršusį vaiką. Kartais, kai rengiu kūrybiškesnės komunikacijos dirbtuves įmonėse ir organizacijose, man tenka stebėti ir labai aukšto lygio vadovus, ir labai rimtas pareigas užimančius žmones, kurie kūrybinių pratimų metu staiga „persijungia” ir ima (pačia geriausia šio žodžio prasme) elgtis kaip vaikai: jie tampa nenuspėjami, atviri, lankstūs, kūrybiški ir taip įsitraukia į kai kuriuos procesus, kad paskui būna tam tikras iššūkis sugrąžinti juos į realybę.

Tačiau drauge „flow” būsena primena ir meilės aktą, kai išnyksta laiko ir kiti nereikalingi ( : D ) pojūčiai, kai lieka tik tie receptoriai ir ta sensorika, kurios reikia būti čia ir dabar. Beje, esu girdėjusi ar skaičiusi ne vieną kūrėją sakant, kad „man rašymas / tapymas / fotografija / šokis – kaip seksas”, ir aš tikiu, kad tokioj būsenoj gimę kūriniai yra tikrai kitokie, nei tiesiog sugalvoti, išmąstyti, sukonstruoti.

Na o kai kurios ezoterinės kryptys „flow”, kiek suprantu, priskiria netgi astralinėms kelionėms – kai žmogus savo paties ketinimo yra „išnešamas” į atvirą erdvę, kurioje jau yra visos galimybės, visi sprendimai ir visa informacija, kurios reikia tiems sprendimams priimti.

Jei reiktų oficialaus apibrėžimo, kopijuočiau iš Vikipedijos: „… flow, also known as zone, is the mental state of operation in which a person performing an activity is fully immersed in a feeling of energized focus, full involvement, and enjoyment in the process of the activity. In essence, flow is characterized by complete absorption in what one does. Named by Mihály Csíkszentmihályi, the concept has been widely referenced across a variety of fields, though has existed for thousands of years in other guises, notably in some eastern religions.”

Man regis, Badalamenti ir Lynchas tąsyk patyrė tokį galingą kūrybinio bendradarbiavimo aktą, kad kompozitorius dar ir šiandien, pasakodamas apie dialogą, nutikusį prieš kelis dešimtmečius, išeina į atvirą kosmosą, į tą mišką, po kurį jį tąsyk „vedžojosi” Lynchas. Pažiūrėkit, kaip dega jo akys.
: )

Visiškai nekeista, kad „Twin Peakso” garso takelis yra toks – veriantis kiaurai, įsimenantis, kupinas kažkokios jėgos, kuri tikrai netelpa melodijoje ir natose.

Beje, viena tyrėja iš JAV, kurios tyrimo objektas buvo posovietinė menininkų karta Lietuvoje ir į kurios klausimus su begaliniu smagumu atsakinėjau prieš kelerius metus, labai stebėjosi girdėdama kai kuriuos atsakymus ir sakė, kad kone kiekvienas apklaustas menininkas prisipažino, jog „Twin Peaksą” laiko vienu svarbiausių impulsų, vaikystėj ar paauglystėj gautų iš televizijos.

Dabar galvoju, kad tikrai pernelyg maža žiūrėjau serialą pirmą sykį ir jis tikrai stipriai nusėdo į pasąmonės stalčius – užtenka vien peržvelgti ankstesnius mano eilėraščius, ir jūs galėsite teisingai įtarti, iš kur į mano tekstus prigužėjo tiek liliputų ir moterų ryškiai dažytomis lūpomis bei alebastro baltumo oda.
: )
Ir ta hipnotinė muzika, manau, buvo labai svarbus veiksnys tame kerėjimo procese.

Beje, turbūt žinot, kad David Lynch​ labai daug metų užsiiminėja transcendentinės meditacijos (TM) praktikomis ir tokią nekasdienę proto būseną naudoja kūrybai, maža to, turi įsteigęs savo vardo fondą, skirtą integruoti TM mokymosi ir emocinio sveikimo procesuose. Tai žmogus, iš tiesų labai stipriai prisidedantis prie pasaulinio sąmoningumo augimo.

Vis tik man jis visų pirma yra magas, gebėjęs ne tik peržengti ribą tarp „čia” ir „ten”, bet ir nešantis dalykus iš „ten” šiapus – mums, dar tik pradėjusiems vaikščioti į magų mokyklą.
: )

Ir jei kažkam aktualu, iš tos pačios Vikipedijos:

„Nakamura and Csíkszentmihályi identify the following six factors as encompassing an experience of flow:

1. intense and focused concentration on the present moment;
2. merging of action and awareness;
3. a loss of reflective self-consciousness;
4. a sense of personal control or agency over the situation or activity;
5. a distortion of temporal experience, one’s subjective experience of time is altered;
6. experience of the activity as intrinsically rewarding, also referred to as autotelic experience.

Those aspects can appear independently of each other, but only in combination do they constitute a so-called flow experience.”

Ir pabaigai – gal kiek simboliška, kad Badalamenti kalba būtent apie „Love Theme” gimimą (vien nuo to pirmo žodžio daug kam turbūt susuka vidurius), ir vis tik, nepaisant to, kaip stipriai nuvalkiotas šis žodis, jo prasmė man čia labai dera. Nes būti „flow” būsenoje man ir reiškia būti svarbiausiuose savo gyvenimo santykiuose – santykiuose su pačia Visata.
: )

Linkiu gerai tekančios dienos.