2012-ųjų vasarą buvau bedarbė, pavasarį netekusi darbo žeminančiomis aplinkybėmis – reklamos agentūroje, kurioje tarpo mobingas, vokeliai ir atviros patyčios iš žmonių. Kadangi mobingui pasipriešinau ir tapau vieninteliu žmogumi tos įmonės istorijoje, per devyniolika metų išsikovojusiu išeitinę kompensaciją, man buvo subtiliai užsiminta, kad „Vilnius mažas, kito darbo gali ir nerasti”. Išties kitą darbą susirasti pasirodė ne taip ir lengva. Po truputį lindau į neviltį, drauge – į skolas. Tai buvo neeilinė proga pamąstyti apie kitokio požiūrio derlių gyvenime.
Akimirka, kurią suvokiau kaip visišką dugną
Tais metais buvo labai graži – šilta, saulėta – vasara. Atrodo, tik džiaukis, važiuok į sodybą ir tysok prie ežero su knyga. Tačiau viduje nuolat ruseno nerimas ir smilko augantis siaubas. Atrodė, kad neturiu teisės ilsėtis, reikia kažką daryti. Kartais nuvažiuodavau iki tėvų sodybos, tačiau tikrai buvau praradusi gebėjimą džiaugtis.
Vieną sekmadienį, ruošdamasi namo į Vilnių, krausčiau sodybos virtuvės spinteles ir kroviausi į kuprinę grikius ir perlines kruopas (kurių ten visad yra „lyšnų”). Taip, man buvo taip blogai, kad net kruopas mieliau ėmiau iš sodybos atsargų, nei pirkau.
Ir staiga supratau: viskas. Čia – jau dugnas. Žemiau nebėra kur.
Ką gali tvirtas vidinis apsisprendimas
Labai gerai prisimenu save priešais atvertas spintelės duris, su grikių maišeliu rankoje. Apėmė krištolo skaidrumo jausmas, kad noriu lipti lauk iš šios duobės ir kad padarysiu tiek, kiek galiu, kad būčiau laisva nuo tokio vargo, nuo tokios dusinančios priklausomybės turėti kad ir nekenčiamą, tačiau atlyginimą mokantį darbą. Kad būčiau laisva nuo kaustančios nežinios dėl rytojaus.
Tvirtas vidinis sprendimas labai greitai randa atliepimą realybėje. Daugelis mūsų turbūt ne sykį skaitėm tai teorijoj. O aš patyriau praktikoj.
Ar taip jau iš karto, tą pačią sekundę? Na, taip iš karto – gal nebent savigalbos knygelėse.
Aš dar kurį laiką po savo sprendimo klimpau į skolas, ir naujuosius tais metais pasitikau turėdama didžiausią finansinę skylę per savo gyvenimą. Tačiau pastebėjau, kad ėmė rastis klientų. (Dirbau idėjų ir tekstų kūrėja.) Tie, kurie buvo skolingi man pačiai, po truputį ėmė mokėti. Užsakymų daugėjo. Optimizmas dėl ateities stiprėjo.
Metai po atsispyrimo nuo dugno
2013-ųjų vasarą, nuo kruopų akimirkos praėjus metams, toje pat sodyboje padariau paskutinį pavedimą, ir po kelių kliktelėjimų buvau grąžinusi visas skolas. Atrodė, kad net oro įkvėpiau lengviau. Maža to, tą akimirką jau turėjau tiek santaupų, kad būčiau galėjusi kukliai iš jų gyventi metus ar dvejus.
2014-ųjų vasarą supratau, kad man bereikia dirbti tik kelias dienas per mėnesį, kad visko užtektų. Tebuvo praėję dveji metai nuo grikių dugno.
Kaip aš išsikapsčiau?
„Mes negalime išspręsti savo problemų, mąstydami taip pat, kaip mąstėme kurdami tas problemas,” – sakė Einšteinas.
Todėl į savo asmeninio ir profesinio gyvenimo duobes žvelgiau kūrybiškai – lyg į gyvą galimybę patyrinėti, kaip keičiant matymo kampą ir mąstymo kryptį, keičiasi suvokimas, sprendimai ir pačios situacijos.
Kaip keičiasi? Keičiasi drastiškai. Tą galiu sakyti remdamasi ne savigalbos knygelių citatomis, o asmenine patirtimi. Kuria ilgainiui pradėjau dalintis su tais, kam ji aktuali.
Tačiau vos pradėjusi rengti seminarus supratau, kad tikrai ne euforiški šūksniai yra pokyčių ženklas. Tvariems, ilgalaikiams, esminiams pokyčiams – kaip ir viskam, kas gyvena ilgai – reikia laiko.
Iš mano noro „įdarbinti” teorijas praktikoje ilgesnį laiką gimė nuotolinės praktikos, kurios norintiems leidžia dirbti ilgiau, nuosekliau ir tiesiog giliau pasikapstant. Savu tempu, tada, kada patogu, ten, kur norisi. Atsakant sau pačiam į pratimų klausimus taip atvirai, kaip galbūt negalėtume atsakyti niekam kitam.
Ar tai suveikia ir kitiems?
Tikrai taip – tą parodė laikas ir begalės kitų, išbandžiusių NKP programą, atsiliepimai. Čia dalinuosi keliais man itin įstrigusiais laiškų fragmentais apie nuotolinę Nuostatų keitimo praktiką.
Rašo dalyvė, šioje praktikoje dalyvavusi jau dusyk:
“Visos užduotys yra reikalingos, pateiktos informatyviai, įdomiai, sklandžiai. Sunkiausia man buvo rasti laiko fiksuoti įspūdžiams, bet juk tai disciplinos reikalas ☺ informacijos ir temų labai daug, ir pamenu, kad tuomet, prieš metus, vos spėjau gilintis į kiekvienos savaitės temą, kai ką ir praleidau (pvz. investavimą ☺)
Kitas labai svarbus dalykas – kai kuriuos dalykus, paliestus temose, aš darydavau iš intuicijos, gal kartais nedrąsiai, abejodama, neapčiuopdama o dirbtuvių medžiagoje radau konkrečius pagrįstus aiškiai suformuluotus uždavinius, kuriuos atlikus tarsi gaudavau patvirtinimą apie problemos esmę ir sprendimą.
Po metų, man viskas atrodo dar kitaip. Tas, kas tuomet, baigus dirbtuvių kursą, atrodė nauja ir neįprasta, netikra, dabar įgavo stiprų pavidalą, šaknis. Todėl galvočiau, kad reikia prie šių pratimų nuolat grįžti, pasitikrinti, pavertinti prabėgusio laiko perspektyvoje. Ką ir padarysiu artimiausiu metu.”
Kas labiausiai pasikeitė?
“Per šiuos metus STIPRIAI IŠAUGO PASITIKĖJIMAS SAVIMI, sutvirtėjo vidinis stuburas, dirbtuvių dėka gavau daug pagrįstų ir protingų atsakymų į viduje sklandžiusius klausimus ir abejones. Jautresni aplinkiniai pastebi mano vidinę ramybę, nors man jos ir anksčiau nestigo, tačiau aš žinau, kad išmokau pakovoti už savo nuomonę, savo intelektinį kuriamą produktą, ir savo naujas nuostatas. ”
“O man labiausiai “pasitarnavo” Gausos ir Stygiaus filosofija – dabar atrodo, nieko nepakeičiau, net nuostatos nespėjau pakeisti, o pinigai lanko mane visokiais tikėtais ir netikėtais būdais… Pirmasyk gyvenime turiu santaupų, nuolat galvoju apie Visatos dosnumą, aukoju ir remiu apgalvotai, išlaidauju be sąžinės graužimo ☺ išmokau mylėti save, skiriant laiko pomėgiams, lėšų gerai savijautai. Dar nepaminėjau daugybės dalykų: išmokau vertinti intelektinę savo ir kitų nuosavybę, pasakyti ne viskam, kas man nepriimtina, gyventi žinant, kad “Kuo tikėsi, tą turėsi…”, ir dar ir dar ir dar ☺”
Rašo dalyvis:
„Pradžioje dvejojau, ar rašyti Jums atsiliepimą po Nuostatų keitimo praktikos. Bet prisiminęs, kad tokius laiškus skaityti mėgstate, pamaniau, kad galbūt tai gali būti puiki proga man susidėlioti mintis, o Jums suteikti kiek įmanoma konstruktyvesnio grįžtamojo ryšio. (…)
Per/po Nuostatų keitimo praktikos:
– Mano santaupos išaugo 1000 eurų.
– Mano pajamos pakilo trigubai.
– Gavau įdomaus darbo pasiūlymą, kurį galiu dirbti ir neišeidamas iš savo samdomo darbo.Išvardinau labiausiai atmintyje įstrigusius, pamatuojamus rezultatus. Tačiau tuo metu nutiko daug malonių, įdomių, mielų, naudingų staigmenų – susitikimų, „atsitiktinumų“, suvokimų, puikių akimirkų. Visų jų nevardinsiu, nes laiškas pavirstų paklode. Tiesiog noriu patikinti, kad pokyčiai yra akivaizdūs. (…)
Kitas svarbu aspektas, kurį patyriau eksperimentų metu – „savaimiškumas“. Anksčiau, kad pasiekčiau tikslą, reikėdavo brautis alkūnėmis. O mano ramus būdas man to daryti neleisdavo. Atrodo, rašai, darai, stengiesi, bet rezultato, kaip nėra, taip nėra. Dabar gi, atrodo viskas vyksta savaime. Žinau, kad taip rašo daugelis, bet noriu šiek tiek išgryninti mintį.
Žinoma, kad kažką pasiektum, turi veikti, negali tiesiog sėdėti. Tačiau tas veikimas dabar yra malonus, lengvas, todėl ir atrodo, kad viskas vyksta savaime.“
Ačiū!
Esu nepaprastai dėkinga už atsiliepimus, beveik kaip katinas, prisilaižęs grietinės. : )
Kartais žmonės (dažniau moterys), net nuveikę labai daug ir labai sudėtingų dalykų, rašo, „paprasti tie mano pokyčiai, turbūt kaip visų…„
Niekada nenuvertinkite to, ką padarėte dėl savęs, savo šeimos, savo rytojaus. Tam reikėjo jūsų laiko, jūsų sprendimų, jūsų jėgų, jūsų atkaklumo. Tai padarėte jūs – savomis rankomis, sava galva ir sava širdimi.
Taip pat neretai žmonės pradeda savo laiškus „ilgai stengiausi nerašyti, laiškų ir taip gaunate daug, nenoriu trukdyti…„
Niekada nenuvertinkite to, kuo norite pasidalinti. Jei norite – jums tai svarbu. Jei norite pasidalinti tuo būtent su manimi – tai, matyt, svarbu ir man. Aš pati itin branginu vėlyvus, po ilgo laiko atkeliavusius atsiliepimus apie pritaikytus dalykus ir vykstančius pokyčius. Branginu dėl trijų priežasčių:
1. Jūsų atsiliepimai leidžia man pastebėti dalyviams naudingesnius dalykus ir juos stiprinti
Iš grįžtamojo ryšio gimsta papildymai, pavyzdžiai, iliustracijos. Galima būtų sakyti, kad tiek mano seminarus, tiek nuotolines praktikas kuriame visi drauge. Kadangi laikas yra geriausias teisėjas, būtent vėlyvi atsiliepimai leidžia geriausiai įvertinti temų aktualumą, pratimų ir jų sekų efektyvumą.
2. Jūsų atsiliepimai yra labai svarbi mano darbinio malonumo dalis
Esu išėjusi į ankstyvą pensiją, kaip juokais kartais sakau. Tačiau, kaip ir daugelis žmonių, noriu jaustis naudinga. Todėl konstruoju savo seminarus ir nuotolinius mokymus taip, kad jie kurtų didžiausią įmanomą vertę ir praktinę naudą dalyviams. Kaip padavėjai gauna arbatpinigių, taip atsiliepimai yra mano tipsai, kuriais aš vis dar džiaugiuosi kaip vaikas.
3. Jūsų atsiliepimai įkvepia kitus mano skaitytojus
Tai turbūt užvis svarbiausia: jie įkvepia ir kitus prisiimti didesnę atsakomybę už savo gyvenimą, atidžiau stebėti kylančias mintis, kritiškiau žvelgti į savo baimes, įsitikinimus ir prietarus, po truputį keisti požiūrio kampą.
Tikri gyvų žmonių liudijimai milijardą kartų geriau už sausas vadovėlines teorijas padeda patirti sąmoningai keičiamo požiūrio naudą.
Dėkui už tai, kad savo pokyčių derliumi dalinatės su manimi ir kitais skaitytojais. : )
