Viena bičiulė yra pasakiusi:
– Tikras ketinimas persumdo kažką ten, Visatoje, ir aplinkybės susidėlioja taip, kaip reikia.
Tai buvo turbūt gražiausia, ką esu girdėjusi apie ketinimo jėgą – tąsyk ji kalbėjo apie vyro ir moters santykius, tačiau manau, kad švarus, išgrynintas ketinimas turi lemiamą reikšmę visose gyvenimo srityse – pradedant santykiais, tęsiant sveikata, namų gerove, laisvalaikiu ir baigiant savirealizacija.
Turėjau ketinimą vasarą palydėti šitaip.
Būtent apie savirealizaciją šią savaitę atsitiktinai kalbėjomės su vienu vyriškiu. Susitikus tiesiog išplaukė tokia tema – ką jis ketina veikti ateityje. Įdomu kažkur lyg ir atsitiktinai kalbėtis su žmonėmis ir, jei išnyra tokios temos, stebėti, kokius žodžius jie pasirenka savo norams ir planams įvardinti, kaip jie konstruoja sakinius, kiek tvirtumo ir kiek dvejonių ten yra. Kartais – ir kiek iliuzijų, kiek idealizacijų, kiek to, ką indėnai vadindavo maja. Būna, klausant atrodo, kad sprendžiu kažkokią bylą. O išties seku, kaip tai, ką kalba žmogus, susiję su tuo, kaip jis gyvena. Esu slapta kalbų ir išsipildymų tyrinėjimų agentė, infiltruota tikrai ne konstruktyviausiai kalbančioje šalyje.
“Kalba labai gerai atspindi mūsų mąstymą,”
– išgirdau Froidą mums dėsčiusios psichoterapeutės paskaitose, tad dabar dar atidžiau klausaus, ką kalba žmonės mano gyvenime. Šįsyk garsiuose vyriškio svarstymuose girdėjau dvejonę, ir nutariau pasitikrinti.
Pirma, ką norėjau išsiaiškinti – ar kilimo karjeros laiptais ženklų jis regi aplinkoje, ar veiksmas vyksta tik jo galvoje. Deja, gana dažnai tenka sutikti žmonių, kurie prisikuria scenarijų savo galvose, jais labai įtiki, ir paskui tiesiog pašėlusiai pyksta ant kitų, kad tie jų galvose buvę scenarijai neišsipildė. Tas pats artėjantis paaukštinimas darbe gali būti realus, paties asmens sąmoningai inicijuojamas, tačiau gali būti ir tik įsikalbėtas, įsivaizduotas.
Svajoti – gražu ir gerai. Tačiau pykti, kad kiti nepildo mūsų svajonių – na, mažų mažiausiai neefektyvu. Kaip ir naiviai viltis, kad vedęs meilužis pagaliau paliks savo šeimą ir du mažamečius vaikus. Tačiau yra moterų, kurios gyvos tokia viltimi ilgus metus. Ir labai nustemba (švelniai pasakyta), kai išgirsta, kad meilužio žmona laukiasi trečiojo. Arba mama pyksta, kad nesipildo jos viltis, jog sūnus veltėdis pagaliau ims ir susiras darbą. Tačiau jei paklaustume jos, ką ji padarė, kad jos sūnus pakrutėtų – greičiausiai išgirstume, kad ji tikėjosi. O sūnus gal diena po dienos galvoja – kaip man pasisekė, kad tėvai gerai gyvena, nemeta manęs iš namų, galiu parazituoti ir toliau, che che che. Juk jei trukdyčiau – pasakytų…
Man atrodo visiškai nelogiška kurti scenarijus už kitus. Gyvenimas be scenarijų už kitus yra tiesiog paprastesnis, gyvesnis, jame daug daug sykių mažiau nusivylimų, daug daugiau atsakomybės už savo būtį, o drauge – ir galios ją keisti.
Ar taip lengva nekurti scenarijų už kitus?
Kai įpranti, gana paprasta. Tai lyg liautis pabaiginėti kitų sakinius ar atsakinėti už kitus, kai nesulauki jų atsakymo. Įpročio reikalas.
Šįsyk, norėdama pasitikrinti, kiek čia tikrovės, atsargiai klausiu:
– Ar apie aukštesnes pareigas kalbi kliaudamasis tik savo intuicija, ar esi apie tai girdėjęs kalbant ir kitus, pastebėjai kitus realius ženklus?
– Buvo užsiminta apie tai porą sykių.
OK, galvoju, gera pradžia. Tada klausiu:
– Ar teisingai suprantu, kad dar pats nesi apsisprendęs, ko iš tiesų norėtum labiau? – nes jis kalba apie augimo galimybę, tačiau kažkaip lyg ir visiškai be džiaugsmo balse.
– Na, toj aukštesnėj pozicijoj būtų garantuota gera alga, tačiau susiaurėtų sritis. Manau, kad būtų nuobodu ir trūktų iššūkių. O kitoj pozicijoj iššūkių užtektinai, didelis atradimų ir mokymosi laukas, tačiau reikia papildomų darbų, kad pasidaryčiau antrą atlyginimą.
Tada aš akimirką pagalvoju, nes man tai pasirodo kažkaip taip pažįstama, ir sakau:
– Klausant Tavęs susidaro įspūdis, kad pats dar nesi apsisprendęs. Žinai, mano patirtis tokia: kai tikrai apsisprendžiu savo viduje, gyvenimas aplink pradeda viską dėliot taip, kaip reikia. O kol nesu apsisprendusi, kol puse lūpų vis dar deruosi su savimi, pasiklydusi tarp “noriu” ir “reikia”, “kas būtų, jei būtų” ir “ką teta Leokadija pagalvos” – tol ir aplinkybės tokios: nei į vieną, nei į kitą pusę.
Ir tada jam papasakojau labai paprastą, žemišką šios vasaros istoriją. Galiu papasakot ir jums.
Istorija apie hamakų giraitę:
Norėjau į sodybą nupirkti kelis hamakus. Tačiau dvejojau, ir many virduliavo maždaug tokie atsikalbinėjimai:
– ar tikrai reikia,
– kur juos kabinti, juk beržai per toli nuo kiemo, o tie, kur arti – per laibi,
– ką aš čia kaip mažvaikė sugalvojau,
– gal čia tik užgaida,
– greičiausiai jie tik dulkės ant aukšto,
– o gal medžių tinkamų iš viso nebus.
(Atrodo, mes turim neįtikėtinų gebėjimų patys save atkalbėti nuo džiaugsmingų dalykų, ir šitą geriausiai man atskleidė EŽD eksperimento dalyviai, siųsdavę man savo įžvalgas, kai dirbau su daugiau nei 1000 savanorių 2015 metais.)
Greta šio noro, apaugusio priešgynomis, turėjau kitą norą – kad pušynas, kurį pati sodinau vaikystėj su tėvais, būtų apgyventas ir atgytų. Sunku patikėti, kad mano sodintos pušys jau kelissyk aukštesnės už mane, tačiau per tiek metų mes pušyno taip ir neapgyvenom – ten viso labo buvo pagrybaujama. Ir pušyno kaip vietos hamakams kažkaip net nesvarsčiau.
Vieną vasaros savaitgalį dirbau Vilniuje, ir staiga vakare galvoju, jau be jokių priešgyniavimų: noriu sūpuotis hamake sodyboj. Noriu. Ir ketinu tai padaryt.
Staiga mane perveria idėja: hamakai pušyne. Taip, štai kur jiems vieta. Hamakų giraitė. Karščiausią dieną – pavėsis, vėjuotą dieną – užuovėja. Pušynas toliau nuo kiemo ir viso bruzdesio – puiki vieta siestai, pietų miegui, knygos skaitymui. Taip. Net sumąstau: kitą savaitę susitiksiu su mama, nupirksim tų hamakų, sukrausiu jai į bagažinę, kad nuvežtų į sodybą. Taip! Staiga viskas yra manyje: idėja, jos vaizdinys, visi argumentai. Net įgyvendinimo planas. Tarsi koks mygtukas būtų paspaustas. Kol dvejojau – OFF, kai pajutau, kad tikrai noriu ir ketinu – ON.
Hamakai galėtų kaboti pušyne, – pagalvojau.
Atrodo, paprasta – mintis sukosi, gimė sprendimas. Iš pastarųjų paskaitų apie Jungą išsinešiau svarbią žinutę: intuicija sintezuoja mūsų patirtis pasąmonėj, po to ji staiga ima ir išstumia sprendimą atgal į sąmonę.
Tad hamakų giraitės idėją galima paaiškinti. Pasąmonė sujungė du ketinimus į vieną tobuliausią sprendimą.
Tačiau kaip paaiškinti tai, kad šį sprendimą, kaip ir ketinimą pirkti hamakus prieš tai, nutylėjau, tačiau lygiai tą patį savaitgalį, kai buvau Vilniuje, sodyboje mano nieko neįtariančiai mamai gimė tiesiog nenumaldomas noras tvarkyti pušyną?
Ji sakė tarsi nei iš šio, nei iš to pajuto užsidegimą tvarkytis, ėmė genėti padžiūvusias šakas, prie jos prisijungė tėtis, prie tėčio – pusbrolis, ir per kelias valandas pušynas buvo sutvarkytas taip, kaip turbūt nebuvo tvarkomas visus savo gyvavimo metus. Primenu: niekas, be manęs, apie hamakus nežinojo, ir jau tikrai negavo sms’o “Pagaliau sugalvojau, kur kabinsiu hamakus – pušyne. Marš jo tvarkyt visi!”
Tuo ir žavi ketinimo jėga – tinkama mintis suburia ir įkvepia tinkamus žmones, perdėlioja aplinkybes. Tam nereikia įtikinėjimo „meno”, tam nereikia manipuliacijų, kurios man asmeniškai svetimos. Tam dažniausiai net nereikia prašyti pagalbos – atrodo, kad vien tikrai užsinorėjęs jos tylomis paprašai. Tik mokėk priimti gavęs.
Kitą savaitę susitikau su mama ir sakau, kad noriu nupirkti hamakų ir pakabint juos pušyne.
– Ilze, tu nepatikėsi. Mes kažkodėl ėmėm ir sutvarkėm pušyną, – sako man mama.
Mįslingai krizenam, galiausiai sudedam hamakus į bagažinę, o po kiek laiko nuvykus į sodybą jau sūpuojuosi savo svajonių hamakų giraitėje. Ateinantį savaitgalį su tėčiu baigiam genėti medžių šakas, ir sudeginam visą krūvą šakų.
Geras ketinimas uždega ir kitus, – pamaniau, kai su tėčiu deginom nugenėto pušyno šakas.
Taip ne tik įsikūnija tokia paprasta svajonė: suptis hamake (ką reiškia suptis hamake, nežinančiam nusakyti sunku – tai būtina išbandyti visiems, mėgstantiems suptis, skaityti knygas keistose vietose ir būti miške). Be tokio kone vaikiško džiaugsmo, pušynas rudenį pasitinka išsivalęs ir atsigavęs, sodyboje yra susikūrusi nauja erdvė poilsiui, miškelio tvarkymas savaip subūrė šeimą, o hamakai jau dovanojo daug džiaugsmo ir juoko ne tik man. Yra jau ir iš hamakų išvirtusių žmonių. Esu tikra, kad kitą vasarą tai bus naujas traukos centras.
Viskas tiesiog ėmė ir nutiko. Kai many nutiko sprendimas.
Amerikoje “atsitiktinai” sutiktas dzenbudizmo mylėtojas tokius dalykus pavadino dviem žodžiais:
“Visatos sinchronizacija”
Kai tai nutinka tavyje, tai nutinka ir dar kažkur, kur turi nutikti.
Hamakai pušyne – mažas, tačiau geras pavyzdys, kaip “ketinimas persumdo kažką ten, Visatoje, ir aplinkybės susidėlioja taip, kaip reikia”.
Galbūt išsigryninti tokį – mažą, sąlyginai nesvarbų – ketinimą yra lengviau, nei didelį ir svarbų. Nes išsigryninę didelį ketinimą neišvengiamai imsime veikti. O ėmus kažką veikti kitaip, nei vakar, gyvenimas irgi keisis neišvengiamai – tegul ir pamažu, tačiau ilgalaikėj perspektyvoj pokyčiai bus dideli. Teks priimti sprendimų – ne vieną, ne du. Begales. Kartais sutinku žmonių, kurie labai nori, kad tokius – rimtus, svarbius, ilgalaikius – sprendimus kažkas priimtų už juos. Kažkas – būrėja, astrologė, mėnulio kalendorius, dirbtinai besišypsantis koučeris, ekonomistas, pasakantis, kad konkreti rinka augs arba trauksis, geriausia draugė, lektorius seminare. Patogu, sutinku. Jei sprendimas pasirodys blogas – bus ką kaltinti. Dar viena proga nusimesti atsakomybę už savo gyvenimą nuo savo pečių.
Tačiau esu tikra – kai mūsų viduje išsigrynina ketinimas, mums nebereikia klausti nieko išorėje. Atsakymas jau yra, ir jei jį išgirstame pasaulio triukšme – mes patys tampame atsakymu, ir mūsų kasdienės mintys, kasdieniai mūsų žodžiai ir kasdieniai mūsų veiksmai tampa atsakymu.
Atsakymu tampa visas mūsų gyvenimas.
Vis tik ketinimui išsigryninti sunku, kai kasdien patys siurbiam į save svetimas nuomones, destruktyviai ūžiantį informacinį foną, kai vieną po kitos verpiam iliuzijas, palaikomas tingių aplinkinių, patys auginame ir leidžiam kitiems palaistyti augančias baimes, kuriam scenarijus už kitus ir prieš savo valią imam elgtis pagal kitų žmonių užgaidas. Ketinimui lyg kokiam sudygusiam daigui sunku prasimušti pro irzulį, parsineštą iš darbo, pro viduj byzgiantį nepasitenkinimo šaršalą, pro tegul ir geranoriškų, tačiau kartais labai negailestingų artimųjų kritikos mėsmalę. Ketinimui išgirsti reikia tylos, savistabos ir saugios erdvės.
Kartais sulaukiu padėkų už tą išsivysčiusią savistabą, už naują draugystę su tyla ir už viduj susikuriamą saugumą. Net praėjus pusei metų ar ištisiems metams po mano seminarų, atkeliauja laiškai iš moterų, sukūrusių verslus ar darbo vietas sau. “Čia ir jūsų nuopelnas,” – rašo jos man. Žinoma, man labai džiugu jaustis slapta naujos parduotuvės, moterų centro ar sveiko maisto užkandžio krikštamote, tačiau aš tegaliu pasakyti: ačiū, kad išgirdote pačios save.
Atsisakiusios nereikalingo išorinio ir vidinio triukšmo, išsivaliusios nuo bėdavonių pokalbiuose, baigusios pilstyti pagiežą ir pletkus į vyno taures savo draugėms, mes neišvengiamai išgirstame save. Ir ketinimas skamba toje tyloje garsiau nei bet kada.
Galėčiau sakyti, kad tikiu tuo. Tačiau iš tiesų – žinau tai, žinau tai iš savo praktikos ir iš šimtų laiškų, kurių sulaukiu.
Norintiems pabandyti išsigryninti ketinimus, išsinarplioti iš kitų primestų ar pačių susikurtų negatyvių istorijų ir tiesiog darniau bendrauti su aplinkiniais bei savimi – EŽD eksperimentas, lig šiol perkamiausias „Ilzės dirbtuvių” kūrinys, kurio efektyvumą liudija dalyvių atsiliepimai ir nuolatinės rekomendacijos draugams.
Linkiu visiems gero supimosi Visatos hamake.
: )
„Ilzės dirbtuvės”