“Ramybė yra pasitikėjimo vaisius.”
“Laimingiausia siela ta, kuri pasitiki. Jai duodama visa, ko jai reikia.”
“Darykime tai, kas nuo mūsų priklauso. Visu kitu bus pasirūpinta.”
“Kai esame maži, mūsų širdyse yra vietos. Mes galime mokytis ir augti. Kai esame dideli, mūsų širdyje nėra vietos. Liaujamės augti.”
(Mažumas šiuo atveju, kaip turbūt galima įtarti, ne ūgio ir ne amžiaus prasme.)
Šie ir kiti vieno sekmadienio žodžiai, pasiekę mane labai keistomis aplinkybėmis, įkrito man į kažkurį širdies stalčių. Nuo tada susimąstau, kad daugelis mūsų labai noriai gręžiamės į egzotiškas patirtis, ieškome kažko tolimo, nepatirto, sklaidome kituose pasaulio pakraščiuose užrašytas tiesas, kai kurie žmonės keliauja tūkstančius kilometrų, kad išgirstų ar patirtų kažką ypatingo, o kartais tai, kas svarbu, tai, kas tikra, tai, kas nepamainoma, yra visai šalia – ir gal net jau labai seniai – greta mūsų. Gal tiesiog ateina diena, kai tai išgirstame ne tik ausimis, kai perskaitome ne tik akimis ir kai sakome kažkuriuos dalykus ne tik lūpomis.
Vieną vasario savaitgalį visiškai “atsitiktinai” užtaikiau ten, kur jau seniai norėjau, ir išgirdau būtent tai, ką man tądien labiausiai reikėjo išgirsti. Viskas nutiko taip “atsitiktinai”, kad tikrai juokinga. Bet apie viską nuo pradžių.
Vilniuje, Antakalnyje, yra toks šventosios Faustinos namelis. Žinojau tik tiek ir norėjau jį aplankyti – daugiau pažintiniais tikslais. Tačiau neįsivaizdavau, kur jis yra konkrečiai, o vienai klajoti po mažai pažįstamą rajoną man pasirodė kiek nejauku. Kompanijos tokioms klajonėms irgi neieškojau, nes nesu iniciatyvus žmogus.
Tačiau ir neiniciatyvius žmones myli gyvenimas.
: )
Taip “sutapo”, kad su keliais žmonėmis pietavom vieną sekmadienį ten netolies – labai šaltą, žvarbią, ledinę vasario dieną. Prisipietavę išėjom, ir vienas mūsų ėmė skųstis, kad persivalgė.
– Tai pasivaikščiokim, kol susivirškins, – pasiūliau.
– Oi, ne, diena tam per šalta, – atsakė. – Nors… Galim iš tiesų kiek paėjėti, čia netolies yra vienos šventosios namelis, norėčiau apžiūrėt.
– Geras, aš jau ilgą laiką noriu jį apžiūrėti, – pasakiau.
Mes ėjom ir visi trys niekaip negalėjom prisiminti tos šventosios vardo, aš sakiau, “atrodo, Florentina.”
Na ir nutik tu man šitaip, kad atėjom ten, į Faustinos namelį, likus aštuoniom minutėms iki apeigų.
– Jūs ne atsitiktinai čia užsukot! – džiaugėsi ten dirbančios moterys. – Šiandien yra ypatinga diena.
Šv. Faustinos namelis. Antakalnis, Grybo g. 29 a. Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Faustina_Kovalska
Šventoji Faustina buvo gailestingumo žinios skleidėja ir kiekvieną dieną, trečią valandą dienos, jos namelyje yra skaitomas vadinamasis Gailestingumo vainikėlis. Maža to, mes ten užklydom vasario penkioliktą – dieną, kai šv. Faustinos dvasinis tėvas, kunigas Mykolas Sapočka gimė Dangui, kaip sakoma (arba, paprastų žmonių žodžiais tariant, mirė). Tad po vainikėlio skaitymo laukė prancūzo vienuolio, brolio Liudviko, paskaita apie tėvą Mykolą, Faustiną ir gailestingumą.
Augau visiškai nereligingoje giminėje, tad mano santykis su sakraliais dalykais yra atsargus, o dalyvauti apeigose man yra neįprasta. Vis tik pasakysiu atvirai – gauti tokią dozę bendrumo jausmo, tokią teigiamą įkrovą iš aplinkos, iš bendru ketinimu susirinkusių žmonių, yra išties stipru, savaip magiška. Mačiau ir labai jaunus žmones (pavyzdžiui, n-iolikinių mylimųjų porelę), ir visai sukukusių šimtamečių senučių – visi sveikinosi vieni su kitais ir atrodė, kad didžioji dalis tų žmonių susitinka ten dažnai.
Sako, čia vyksta stebuklai.
Šv. Faustina
Prancūzas brolis Liudvikas – šiek tiek kalbantis ir lietuviškai – pasirodė esąs toks charizmatiškas ir gerąja prasme taip apsėstas gailestingumo idėjos, kad jo paskaita apskritai buvo viena gyviausių mano klausytų paskaitų per visą gyvenimą. Užsukę ten lyg ir smalsumo vedini, išbuvome šv. Faustinos namelyje beveik dvi valandas – sušalome į ožio ragą, tačiau po visko į lauką išėjom su tikrai šiltesnėmis širdimis, nei prieš tai.
Lauke išvydome vaikus, spardančius kamuolį ant sniego.
– Stebuklas. Vaikai lauke, spardo tikrą kamuolį, žiemą – ne namuose, ne prie kompo… Tikrai stebuklas, – pasakė vienas mūsų.
Tik paskui sužinojau, kad šv. Faustinos namelis yra vaikų namų kieme.
Manau, tas kelias valandas netikėtai sau patiems prisiminėm, ką reiškia būti mažais ir kiek vietos viduje tuomet iš tiesų atsiranda, ir kiek naujų spalvų įgyja pasaulis aplink.
***
Yra tekstų, kuriuos parašau lyg ir publikavimui, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių jie lieka gulėti stalčiuje. Čia vienas toks daug mėnesių pragulėjęs tekstas. Tačiau galiausiai parašiau – kaip tos dienos prisiminimą. Kaip priminimą sau pačiai, kaip svarbu būti maža ir kaip svarbu, kad širdyje būtų vietos.
Šventosios Faustinos namelio kontaktai ir lankymo valandos:
ŠV. SES. FAUSTINOS NAMELIS
Antakalnis, Grybo g. 29 a. Vilnius
Onutė (8 600 84068), Petras (8 613 34460)
NAMELIS LANKOMAS
10.00 – 17.00
Šaltinis:
http://www.gailestingumas.com/apie-sventove/sv-ses-faustinos-namelis-ir-dienorastis/