Kiekvienąkart sodyboje su begaliniu malonumu nusispiriu batus ir apsiaunu juos tik likus minutei iki kelionės į miestą. Yra buvę, kad ištisas dvi savaites pravaikščiojau basa. Sykį per tą laiką teko trumpam vykti į artimiausią miestą, tad apsiaviau batus. Apsiavusi nebesupratau, kaip žmonės juos kasdien nešioja ir nesiskundžia – avėti batus ir nejausti žemės paviršiaus padais man jau atrodė taip nenatūralu. Tačiau yra kur kas svarbesnių vaikščiojimo basomis privalumų, nei vien tik malonumo jausmas. Šis tekstas yra apie basas kojas ir žvalias smegenis. Apie realią, apčiuopiamą buvimo be batų naudą, apie kurią labai mažai kas kalba.
„Paliko pliką, basą,” – kartais sakoma skundžiantis, vaitojant. Tačiau iš tiesų – vasaros metu – galbūt geriausia, ką galime padaryti kitam žmogui, tai palikti jį pliką ir basą. Gamtoje.
Plikas (t.y. ne pernelyg apsirengęs) lauke esantis žmogus gaus saulės (jei tuo metu nevyks „dešimtmečio liūtis”). Ir tai bus natūralios vitamino D dirbtuvės: jo kūnas galės natūraliai gaminti vitaminą D, tokį reikalingą gerai nuotaikai, gyvenimo džiaugsmu ir jo kokybei.
Na o paliktas basas žmogus patirs kitokią naudą. Jis pats to nežinodamas kurs laimingesnę, sąmoningesnę ir sveikesnę savo paties brandą.
Kad geriau iliustruočiau šią naudą, publikuoju vieną savo tekstų, kuris pasirodęs sukėlė nemažą šumą socialiniame tinkle.
****
Siųstuvai ir imtuvėlis
Man asmeniškai tai buvo be galo įdomus atradimas, tai dalinuosi su jumis, ypač, jei turite garbaus amžiaus jums brangių žmonių, na ir jei patys norite sulaukti garbių metų chytresni.
Atpasakosiu savais žodžiais, ok?
Žodžiu, mūsų pėdos yra lyg siųstuvai ir nervais jos į mūsų smegenis nuolat siunčia informaciją apie paviršių, su kuriuo jos liečiasi.
O mūsų smegenyse yra tam tikras imtuvėlis, kuris nuolat gaudo ir skaito tą informaciją (tam tikra smegenų žemėlapio dalis). Žmogaus pėdos sutvertos jautrios, nes žmogui tenka eiti begale įvairiausių paviršių – lygių ir gruoblėtų, švelnių ir šiurkščių, nuolaidžių ir tiesių, nuspėjamų ir nenuspėjamų, ir smegenys nuolat dirba su šia informacija.
Tačiau jei taip jau pasisekė, kad gimėm ne trečio pasaulio šalyje, nuo vaikystės avime batus ir darome tai didžiąją dienos dalį – ar bent jau tol, kol vaikštome. Pėdos, būdamos batuose, yra kiek dezinformuotos ir siunčia informaciją, kad einame visiškai lygiu ir nuspėjamu paviršiumi.
Tuomet tas imtuvėlis mūsų smegenyse sekundė po sekundės skaito pėdų pranešimus: „paviršius lygus, pavojaus nėra, paviršius lygus, pavojaus nėra”.
Kas nutinka imtuvėliui?
Jis ima silpti.
Kol galiausiai, kai žmogui nutinka žilė galvon ir velnias uodegon, tas siųstuvėlis nusilpsta tiek, kad žmogus nebegali pasitikėti pėdomis: atsiranda pusiausvyros sutrikimų, nerangumo jausmas (mano močiutė sako, „va jau visai sugriuvau”), kritimo jausmas, galiausiai, iš tiesų krentama. (Čia aš ne apie girtumą, jei ką.)
Kaip stiprinti imtuvėlį?
Paradoksalu tai, kad sendami žmonės, pajutę, kad nebepasitiki pėdomis, žvilgčioja į jas (pavyzdžiui, lipdami laiptais ar eidami prietemoje), ilgainiui ramsčiuojasi lazda, remiasi į vaikštyklę, tačiau, o, tačiau! Bet kokia „pagalba iš šalies” viso labo DAR LABIAU silpnina imtuvėlį mūsų smegenyse!
(Po paraliais, kaip tai įdomu! Aš myliu mokslininkus!!! Aš noriu juos visus apkabint, paplot per petį ir žaismingai suvelt jiems plaukus! Kiek įdomumo tokie dalykai suteikia gyvenimui! Jausmingo intarpo pabaiga.)
Ką siūlo profesorius Michaelis M. Merzenichas? Jis savo senai uošvei, lipančiai laiptais, siūlo net nesinaudoti turėklais. Ne, čia jau perspaudžiau. Tikiu, kad profesorius uošvei nelinki blogo. Iš tiesų jis viso labo siūlo jai nežiūrėti į pėdas ir labiau kliautis jutimu, kad imtuvėlis smegenyse (arba, oficialiau tariant, ta smegenų žemėlapio dalis) lavintųsi, o ne nyktų.
Šį fantastišką dalyką radau aprašytą knygoje „Save keičiančios smegenys”.
Ką galime padaryti mes, kad mūsų siųstuvėliai ir imtuvėlis tarnautų ilgiau?
Vaikščioti basi, kai tik galim.
Nežinau, kaip jūs, bet aš išvažiavusi į sodybą vieną vasarą nusiavau batus ir apsiaviau juos tik po dviejų savaičių. Kai vaikštau basa po pievas, man atrodo, kad ne tik ūpas gerėja, bet aštrėja ir kitos juslės – rega, klausa, nuojauta. Šis pojūtis yra subjektyvus ir jums nebūtinai taip turi nutikti, tačiau rekomenduoju bent jau dieną kitą paeksperimentuoti ir patyrinėti savo pojūčius.
Ką dar galime padaryti?
Pabandyti savo senelius pakalbinti pavaikščioti basus, nors truputį – namuose ir lauke, kai leidžia orai.
Na o jei kas nors iš jūsų dirbate senelių namuose, tai kodėl atėjus vasarai nepavadinti senukų į lauką basų? Kad nereikėtų vaikštyklių, jie visi galėtų įsitverti kits kito kaip vaikai darželyje.
Žinau, kad pastaroji mintis utopiška, tačiau yra tiek (pasirodo – TIEK) dalykų, kurie leidžia net labai garbaus amžiaus žmonėms saugiau elgtis, daugiau atsiminti, aktyviau gyventi, tiesiog geriau jaustis. Net jei tai dalykai, kurie iš šalies atrodo kiek juokingai.
Aš po penkiasdešimt metų vasaromis tikrai kviesiu draugus į parką ir vaikščiosim ten basi, pasiramstydami kits kito, na o kai labai pavargsim, tai susėsim ant žolės ir kutensim vieni kitiems padus, nes nėra ko siųstuvėliams ilsėtis anksčiau laiko.
Imtuvėliams taip pat.
****
Yra dalykų, kurių vien „pozityviu mąstymu” ar „geromis mintimis” neišjudinsi. Yra dalykų, kuriuos išjudinti ir pakeisti gali tik realūs, apčiuopiami, fiziniai veiksmai. Nuoseklūs ir kryptingi veiksmai, ne atsitiktiniai ir ne pavieniai. Tikiu, kad šis tekstas apie basas kojas ir žvalias smegenis yra dar viena puiki to iliustracija.
Savaitgalis – galbūt pats metas nupūsti dulkes ir nurinkti voratinklius nuo seniai naudotų siųstuvėlių ir imtuvėlių. Savų, vaikų, draugų, tėvų ir senelių.
Pakvieskite juos pasivaikščioti basomis po žolę, smėlį, samanas, kaimo keliuku ar ežero pakrante. Tai visiškai nieko nekainuoja, o darant tai reguliariai, – na, juk skaitėt tekstą viršuje.
Veikia tai, ką veikiame mes.
