Pirmiausia turiu pasakyti, kad pati daug metų buvau saldaus, ašaringo „gailesčio” kaline. Dar labai seniai vienas tuometinių mano mokytojų pasakė, kad „gailestis” neretai reiškia puikybę, nes „gailėdami” kito tarsi prisiimame Kūrėjo vaidmenį: geriau už jį žinome, kaip turi gyventi, kaip turi atrodyti kitas žmogus, kad jo nebūtų „gaila”.
Vėliau begalę sykių vis naujais pavidalais ši tema pas mane grįždavo, ir aš vis sąmoningiau ir sąmoningiau gydžiausi nuo įpročio jausti „gailestį” ir mašinaliai kratytis pasąmoninio kaltės jausmo, aukojant dideles sumas, tačiau fiziškai – nusigręžiant nuo aukos gavėjų. Ilgainiui ėmė rastis noras pasidalinti šia patirtimi: kaip įsisąmonintant aukojimo priežastis, keičiasi ir tos priežastys, ir aukojimo formos, ir jausmas paaukojus. Tą detaliai darau ir Nuostatų keitimo praktikos medžiagoje – aukojimui yra skirta visa potemė.)
Lyg tyčia, sulaukiau be galo įdomaus vienos Nuostatų keitimo praktikos dalyvės laiško apie aukojimą – ji, kaip rašė, pasijuto užgauta vienos NKP užduoties. Ir už jos klausimo – tiksliau, už savo atsakymo jai – taip pat pamačiau „gailesčio” temą.
Netikėtai (tiesą sakant – ir pačiai sau netikėtai) aš dalyvę pakviečiau atsigręžti į originalų šaltinį to, kuo tarsi remiasi ji pati. Tik pakviečiau ją pažvelgti atidžiau ir panagrinėti, kiek aptarti aukojimo veiksmai iš tiesų dera su tūkstantmetėmis tiesomis.
Tai bus tikrai netradicinis požiūris į aukojimą šiuolaikiniame kontekste, kai esame skatinami aukoti (ir ta pačia proga graudenami) ant kiekvieno kampo – vos įžengę į prekybcentrį ir jau palikdami jį, prie kasų, vos įsijungę TV ar naujienų portalą, atsidarę elektroninę ar tikrą pašto dėžutę…
***
Kitoks (nehumaniškas?) požiūris į aukojimą
Taigi, laiškas:
„Labas, Ilze, visų pirma ačiū už suteiktą galimybę tobulinti save, pamatyti savo veiksmus ir mintis tarsi kito žmogaus akimis, iš šono, ir, svarbiausia, – už suteiktus įrankius drąsinti save realiems darbams ir veiksmams (…).
Iš tiesų rašau dėl ko kito. Mane skaudžiai užkabino Tavo mintis apie tai, kad „svarbu, kam padedame” (…)” Bet ar tas alkoholikas, narkomanas, kuris jau visiškai nebeįgalus sau padėti, kurio liga išbujojusi taip, kad žmogus tampa gyvu, vos krutančiu puviniu, nejaugi jį turime pasmerkti ir praeiti lyg pro dyką vietą? Kai matau tų žmonių kančią, man nebėra svarbu, kas ją sukėlė – kažkas kitas, ar jis pats savo sąmoningais veiksmais. Tiesiog žmogiškumo požiūriu katalikiškoji mintis apie atjautą ir paramą nusidėjusiems man atrodo kur kas humaniškesnė už aukščiau pacituotą mintį. Esu šiek tiek suglumusi, nes netgi visiškai degradavusiems asmenims kartais įdedu monetą delnan 🙁 Gal yra koks šaltinis, kur būtų plėtojama ši tema plačiau? Būtų įdomu paskaityti ir pasigilinti į šį požiūrį, nes galbūt išties elgiuosi pažeisdama visus dėsnius.
Labos nakties linkėdama, –
X”
***
Neduoti monetos nėra lygu „praeiti kaip pro dyką vietą”
Mano atsakymas:
„Labas, X,
dėkui už Jūsų laišką ir gerą klausimą. Įdomu, kodėl manote, kad turime alkoholiką „pasmerkti” ir „praeiti lyg pro dyką vietą”? Viliuosi, kad mano medžiaga nenuskambėjo taip brutaliai. Aš rašiau tik apie monetos išgertuvėms nedavimą. Padėti galima begale kitų būdų. Tiek pati kartais pasimetusi pasitikrinu, tiek ir Jūsų klausimo atveju, kadangi rašote, kad „žmogiškumo požiūriu katalikiškoji mintis apie atjautą ir paramą nusidėjusiems atrodo kur kas humaniškesnė”, siūlyčiau remtis labai konkrečia informacija:
Septyni gailestingumo darbai kūnui (plg. Mt 25, 43-46)
1. Išalkusį pavalgydinti.
2. Ištroškusį pagirdyti.
3. Vargšą aprengti.
4. Keleivį priglausti.
5. Ligonį aplankyti.
6. Kalinį sušelpti.
7. Mirusį palaidoti.
(Šaltinis: http://www.katalikai.lt/index.php?id=39)
Čia tikrai nėra „ištroškusį alkoholiką pagirdyti alkoholiu” ar „narkomaną apsvaiginti”. 🙂 Tačiau pažvelkite – kiek idėjų, kuo galime būti naudingi tokiam žmogui.
Esu ne sykį kvietusi apkvaitusiems benamiams greitąją – susižeidusiems, pergėrusiems per šalčius, gulintiems ant pliko ledo. Vieną kruviną vyrą laukdama greitosios laikiau gal dvidešimt minučių, vis pasodindama, nes niekaip nebelaikė lygsvaros. Kai atvažiavo gydytojai, tas vyras ėmė verkti kaip vaikas. Dėl ko? „Tiek žmonių praėjo pro mane gulintį, o Jūs viena sustojot. Jūs vienintelė…” Ir raudojo pasikūkčiodamas. Jam tikrai daug reiškė, kad sustojau, kad pakėliau nuo žemės, pasodinau, kad iškviečiau medikus ir laukiau su juo.
Žinot, tikrai manau, kad tas pabuvimas su juo laukiant gydytojų, tas jo prilaikymas neteisiant, nevertinant, kaip jam susiklostė gyvenimas, kodėl jis gyvena kaip gyvena, tas padėjimas jam išlaukti ir atsistot nebėgant, neraukant nosies (nors jis buvo apsidergęs ir mane ištepė), jam reiškė kur kas daugiau, nei kitu atveju įbrukta moneta dar sykį akims užpilti. Ir man tai reiškė daugiau. Aš jaučiu, kad tąsyk padariau viską, ką galėjau padaryti dėl to žmogaus. Pirštines gal išsiskalbiau, gal išmečiau, jau nebepamenu. Bet tas nutikimas širdies gi neištepė nė vienam mūsų. Priešingai.
Tad aš remdamasi asmenine patirtimi sakyčiau, kad neduoti monetos nėra lygu „praeiti kaip pro dyką vietą”.
Jūsų atveju Šventąjį Raštą rekomenduočiau kaip geriausią šaltinį pasitikrinti tokius pasirinkimus, taip pat tokį klausimą galite užduoti ir savo kunigui išpažinties metu – būtų vertinga pasikalbėti apie tai gyvai, išgirsti nuomonę, pasitarti, kaip ten su ta moneta. Gal jo nuomonė bus visiškai kita? Tokiu atveju būtų labai įdomu sužinoti argumentus.
O kol Jūs rasite profesionalų paaiškinimą, šiandien remčiausi tiesiog krikščioniškų bendruomenių, organizacijų pavyzdžiu. Juk jei aukojama krikščioniškoms bendruomenėms, jos alkoholikus ir narkomanus šelpia tuo, kas sveikatina, saugo, padeda kurti gyvenimą – drabužiais, maistu, apavu, šiluma žiemą, nakvyne, sielogyda, psichologine pagalba, šventėmis, galimybėmis, netgi darbu. Bet TIKRAI ne taure ar buteliu gėrimo, ne narkotikų doze, ir ne pinigais tam.
Tad jei Jums artima katalikiška mintis, gal būtų vertinga elgtis panašiai?
Pagal Vedas, labai svarbu, kuo aukos gavėjas paverčia mūsų įduotą pinigą. Kuo paverčia – tą ir esame jam davę. Todėl, sakoma, aukoti alkoholikams ar narkomanams verčiausia maistą – jis tikrai nepakenks, gal net padės. Būdama tikinti, galite paprašyti Dievo tą aukojamą maistą dar ir palaiminti.
Man tai, kam ir ką aukojame, atrodo svarbu net be Vedų – tačiau Vedos, su kuriomis susipažinau lankydama Vedų psichologijos praktikumą pas psichoterapeutę Liną Vėželienę, kadaise man tikrai padėjo susidėlioti taškus ant „i”, jos padeda griežčiau pažvelgti į tai, kame dalyvaujame patys, ten kai kurie dalykai gal labiau pagrindžiami. Maža to, Vedos – kaip filosofinė sistema – niekaip nesipyksta su krikščionybe. Priešingai, jos man tik papildo ir patvirtina viena kitą.
Ne tik Vedos, bet ir kai kurie šiuolaikiniai psichoterapeutai labai skatina permąstyti, dėl ko pasiduodame impulsui aukoti. Jei pamatėme apskurusį, nušepusį, neišsiblaivantį žmogelį ir brukame jam monetą į delną vien tam, kad galėtume „ramia sąžine” nusisukti, tai nėra nuoširdi auka. Tuomet kažkas elgiasi kaip aš kadaise – kai aukojau iš kaltės, kad geriau gyvenu, aukojau iš jausmo, kad man va per daug pasisekė, o kažkam nepasisekė net labai. Tokiu atveju tai greičiausiai nėra tyras, skaidrus ketinimas.
Neapgalvoti lieka ir tokios aukos padariniai: išgėręs žmogus gal prisidarys bėdų, nebegrįš namo, kur laukia alkani vaikai, raudanti žmona, gal susižeis, gal nušals pėdą ir ją teks nupjauti, o gal tai bus paskutinis jo odekolono buteliukas? Būsime prisidėję prie viso šito. Ar tikrai to norime? Ar tai laikytume „pagalba”? Ar nesiejame tų dalykų – mūsų įspaustos monetos sergančio žmogaus delne ir to, ką jis su ja darys? O vertėtų.
Žinoma, visada galima sakyti, „jei ne aš – tai kažkas kitas duos tą monetą” – tačiau aukojant ar susilaikant nuo konkrečios aukos verta galvoti visų pirma apie savo intenciją, savos aukos galimas pasekmes. Kiti lai pagalvoja apie savos aukos paskirtį ir prisiima atsakomybę už savus veiksmus – ir to bus gana. Už visus nepamąstysime ir pasirinkimų už kitus taip pat nepadarysime.
Esu už tai, kad būtume kuo gailestingesni parkritusiam ir kuo ryžtingesni padėdami kitam atsistoti (ar stodamiesi patys). Tačiau aš labai klausčiau, ar duoti monetą geriančiam ar narkotikus vartojančiam yra gailestingumo apraiška. Labai gražiai gailestingumo „sluoksnius” atskleidžia Vilniuje kurį laiką gyvenusi Šv. Faustina:
„Tu mane ragini būti gailestingą trejopai. Pirmiausia – gailestingu veiksmu, kad ir koks jis būtų. Antra – gailestingu žodžiu; jeigu negaliu padėti veiksmu, padėsiu žodžiu. Trečias dalykas yra malda. Jeigu negalėsiu parodyti gailestingumo nei veiksmu, nei žodžiu, visada galėsiu malda, nes malda siekia ten, kur aš pati nepasiekiu.”
(Visą Šv. Faustinos maldą galite rasti čia:
http://www.gailestingumas.com/assets/Uploads/maldos/faustinos-maldos.pdf)
Gal tikinčiajam būtų prasmingiau sukalbėti maldą už silpną, sergantį, parpuolusį žmogų, ir tai būtų kur kas didesnė dovana, nešanti kur kas daugiau naudos, nei moneta buteliukui?
Esu už tai, kad matydami kitų kančią, prisidėtume prie to, kad ji mažėtų, bet ne tęstume ar didintume ją. Jei šelpiame alkoholiką pinigais buteliui ar narkomaną pinigais kvaišalams, mes tik pratęsiame jų būtį susikurtame pragare.
Tiesa, yra ir dar viena bėda, be to, kad žmonės kartais visiškai nesieja savo aukos su tuo, kaip ji gali būti panaudota.
Gyvename laikais, kai „geri darbai” yra bene labiausiai nuvalkiota frazė, „gerumu” yra ne tik manipuliuojama graudenančiais balsais skatinant aukoti SMS’u, kai pusė aukos sumos nukeliaus telekomunikacijų bendrovei, bet tuo „gerumu” dar ir viešai prekiaujama (pvz., alkoholio gamintojai „padaro šventę vienišiems senukams”, išvirę labdaringos sriubos, pasifotografuoja portalams – štai ir „gerumas”, kogi ne).
Nuostatų keitimo praktikos medžiagoje, viename pratimų viso labo kviečiu žmones kritiškiau pažvelgti į „labdarą” ir atidžiau rinktis, kam aukojami pinigai, kokiais būdais, kokiems tikslams – kitaip tariant, nebūti sentimentaliomis marionetėmis, kurias už virvelių tampo abejotinus pokyčius kuriančios saldžios „gerumo akcijos” ar tuo pačiu „gerumu” manipuliuojantis žmogus gatvėje, graudenantis ir minantis „ant sąžinės” (o iš tiesų – ant mūsų silpnumo).
Man asmeniškai atrodo tikrai prasminga aukoti atstumtiesiems (įskaitant gyvūnus), našlaičiams, vienišiems senukams, skurstantiems, sergantiesiems – visiems jiems esu aukojusi ir pinigus, ir daiktus.
O vienas prasmingiausių pavyzdžių, kam gali būti panaudota auka, Jūsų klausimo kontekste, grįžtant prie to, kad Jums „katalikiškoji mintis apie atjautą ir paramą nusidėjusiems atrodo kur kas humaniškesnė” – tai gydyti priklausomybes per tą pačią katalikišką mintį. Tą daro „Pilnų namų” bendruomenė Panaroje:
http://www.pnb.lt/content.php?page=reabilitacija
Esu tikra, kad kiekvienas euras, pervestas jiems, turi dešimteriopą grąžą – per sveikimą, per viltį, per žmonių grįžimą į gyvenimą ir per jiems atsiveriančias ir jų pačių kuriamas galimybes. Man asmeniškai tai atrodo tūkstančius kartų prasmingiau nei duoti odekolono buteliukui „gyvam, vos krutančiam puviniui”, kaip Jūs rašote. Nes buteliukas tą „puvinį” gramzdins ir pūdys toliau, o Panaroje ar panašioje vietoje „puvinys” galėtų prisikelti antram gyvenimui ir paskui gal net padėtų keltis kitiems. Tokių istorijų yra apstu, jei tik apsidairome, jei tik įsiklausome.
O kurį ratą – degradacijos ar prisikėlimo – palaikyti, yra aukojančio pasirinkimas.
Darsyk dėkui už gerą klausimą,
Ilzė”
***
Sulaukiau dar vienos NKP dalyvės žinutės:
„Dėkoju už minties plėtotę, niekada apie tai nebuvau susimąsčiusi, ir, pasirodo, labai tiesmukai paramą suprasdavau. O dabar tokius naujų prasmių ir galimybių klodus atvėrėte – nuostabu!”
***
Pabaigai
Įdomiausia tai, kad praėjus kiek laiko nuo tada, kai susirašinėjome šia tema, visiškai „atsitiktinai” išgirdau vieną teologą kalbant kone tą patį. Kad moneta buteliukui nėra tikra pagalba ir kad iš tiesų visada galime padaryti kažką naudingesnio dėl parpuolusio žmogaus, o jei negalime – tai bent jau negramzdinkime jo giliau.
Labai pasidžiaugiau, kad pati priėjau tokių pat išvadų – kliaudamasi savistaba, pasaulio stebėjimu, intuicija ir, galiausiai, loginiu mąstymu (kam aukoju, kodėl ir kokias pasekmes tai turės). Beje, logiškai pamąstyti aukojant tikrai sveika, nes aukojimai – tokia sritis, kur itin dažnai manipuliuojama, verda emocijos, eskaluojamas tikras ar suvaidintas skausmas, ašaros rodomos stambiu planu… čia visada sveika pamąstyti truputį atsitraukus nuo emocijų.
Viliuosi, kad čia pateiktas mūsų susirašinėjimas kažkam taip pat leis naujomis akimis, šviežiai ir švariai pažvelgti į galbūt įprastą veiksmą: monetos metimą į drebantį, nešvarų, nuo šalčio raudoną delną. Gal kažkas perklaus savęs, ar tai tikrai yra efektyviausia pagalba šiam žmogui. Ir ar tai apskritai pagalba.
Tegul „aukojimai” iš įpročio tampa aukojimais iš širdies, pamatuotais protu. Ir tegul sklaidosi saldus, ašaringas „gailestis”. Nes tikrai ne ašaros padeda keltis parklupusiems, o reali, apčiuopiama, pasverta pagalba ir, svarbiausia, tikėjimas, kad jie gali prisikelti.
PS. Beje, tai, kad atsisakome to ašaringo „gailesčio”, nereiškia, kad liaujamės atjausti ir padėti – iš tiesų padėti, o ne tiesiog „gailėti”. Aš nuo vaikystės buvau labai jautri gyvūnų kančiai, visada jų labai „gailėdavau”. Tačiau mūsų katei susirgus inkstų nepakankamumu, supratau, kad snarglėtas gailestis ir virkavimai bus anokia pagalba. Nusivaliau ašaras ir kibau į kasdienį darbą kaunantis už jos gyvybę. Ir nors buvo pranašaujančių vos kelias savaites, katė gyvena antrus metus. Su ašaringu „gailesčiu” būčiau tikrai netoli nuvažiavusi…
Be to, naujomis akimis pamačiusi gyvūnų sveikatos problemas (nes daug laiko praleisdavau veterinarinėje gydykloje), per tuos kelerius metus gyvūnų globos ir apsaugos iniciatyvoms paaukojau (tiksliau – „Ilzės dirbtuvės” paaukojo) beveik 10 000 eurų. Esu tikra – tai gelbėjo tikrai daugiau nei ankstesnis mano sopulingumas, nuolatinė širdperša ir ašaros.
Tegul aukojimai būna pasverti, apmąstyti ir tegul jie iš tiesų stiprina, sveikatina ir maitina aukos gavėją, o aukos davėjo sąžinę palieka lengvą ir švarią.
