„Ką dar pridėčiau būtent jūsų grupei, ypač tiems, kurie rašė, kad metas kažkoks neramus, kad kyla blogos emocijos – ir nerimas, ir blogos emocijos yra neišvengiama mūsų gyvenimų dalis. Aš pati turėjau itin sunkų, sudėtingą mėnesį: staigios permainos mano komandoje, kai kurių mokyklų mokytojų (su kuriais, paradoksalu, dirbu nemokamai) itin nesąmoningas, grubus, net agresyvus elgesys, kiti žemiški rūpesčiai… Tačiau per šį mėnesį – ir labai daug išmokau, supratau, o mažesnės ir didesnės negandos labai stipriai sutelkė mus namuose ir mane suartino su tėvais. Primenu – mūsų gyvenimą 10 % kuria tai, kas mums nutinka, ir 90 % – tai, kaip į tuos nutikimus žiūrime.Galbūt tikintiems astrologija bus pravartu žinoti, ką žada Saulė Skorpione (cituoju Palmirą):„Įtemptas, agresyvus metas. Esame priversti keistis, tobulinti savo vidinį pasaulį, kad išsivalytume, pažadintume mumyse snaudžiančias galingas jėgas. Priešingu atveju neišvengsime nuostolių, netekčių, stresų.”Atrodytų – negatyvi žinutė, ar ne? Tačiau galima į ją žiūrėti kaip į labai gerą darbinę situaciją: kaskart, užklupus sunkumams, priminti sau – „tai toks metas, aš stiprėju, aš augu, aš jaučiu, kad mano jėga yra suvaldyta ir kurianti, šviesi ir stipri.” Tiesiog priminkime sau ir vieni kitiems, kad neištežtume, neimtume savęs gailėti ir verkšlenti. Tokį kelią visi drauge nuėjome. Eikime ir toliau!”
„Ilzės dirbtuvės” skolinasi NASA nuotrauką, kurioje kosminė uogienė dėl astrologinio fono sau galvos nesuka.
Ką dar pridėčiau – tiems, tikintiems astrologija – laikykite tokias ir kitokias astrologų nuorodas patarimais, o ne fatališkais paliepimais, ir visad elkitės pagal situaciją. Deja, man yra tekę sulaukti labai baisių laiškų iš, atrodo, visiškai savarankiškai mąstyti nustojusių žmonių – kurie nė judesio nebedaro be astrologo palaiminimo. Viešpatie! Tas dalykas ant jūsų kaklo duotas ne tik tam, kad į kaklą neprilytų. Jis vadinamas galva! Naudojama pagal paskirtį, ji gali labai stipriai pagerinti jūsų gyvenimą. Be jokių astrologų. Sunku patikėti?
Man savo ruožtu sunku patikėti, kaip galima kliaujantis vien astrologu rinktis vyrą, darbą, net šalį gyvenimui, planuoti vaikų skaičių ir kada jie turi atsirasti, nors „Ilzės dirbtuvės” tokių laiškų ir sulaukia. Tuomet mane apima neviltis. Kas čia per triušelio narvelio sindromas? Kas turi teisę jums nurodyti tokius dalykus? Į kieno rankas jūs atiduodate galią valdyti ir tvarkyti savo gyvenimą?
Taip, aš nuo paauglystės domiuosi mėnulio kalendoriumi, pagal jį planuoju rimtesnius darbus, visad švenčiu jaunatį, ir kitus kviečiu tai daryti. Tačiau manau, kad į bet kokias gaires, bet kokius rėmus derėtų žiūrėti kritiškai.
Visada klausiu savęs – šitos prognozės man padeda ar trukdo? Įkvepia mane mokytis, ieškoti atsakymų, ar verčia gūžtis, apsidengti galvą kaldrute ir tyliai vaitoti, laukiant „palankesnio meto”?
Visa, kuo naudojamės – mokymai, straipsniai, knygos, gyvi susitikimai, paskaitos, astrologų įžvalgos – turi tarnauti mums ir mūsų evoliucijai, o ne stabdyti mus. Jei kažkas, kuo jūs itin kliaujatės, verčia jus stoviniuoti vietoje, bijoti, laukti „palankesnių laikų” ar, neduokdie, laukti tiesioginio jūsų mokytojo ar astrologo palaiminimo – perklauskit savęs, kada spėjote tapti tokiais nesavarankiškais, stabus garbinančiais dvasingumo vartotojais?
Man asmeniškai žmogaus nesavarankiškumas yra viena baisiausių savybių. Tai viena labiausiai stabdančių ir viena labiausiai artimuosius apsunkinančių savybių. Ir aš pati paauglystėje buvau klaikiai nesavarankiška. Prisimenu vienos astrologės (man pasisekė, kad ji nebuvo fatalistė) žodžius, labai labai seniai pasakytus mūsų susitikimo metu:
– Kiekvieną sykį, kai klausiame kito, „ką man daryti”, permetame jam savo karmą. Kiekvieną sykį, kai sprendžiame už kitą, prisiimam jo karmą.
Itin graudu žiūrėti į tuos, kurie nuolat ieško, kam ant kaklo užkabinti atsakomybę už savo paties gyvenimą. Kam atiduoti sprendimo galią.
Nes būtent sprendime visada slypi galimybė keisti savo paties gyvenimą – priežasties ir pasekmės mechanizmą, kitaip tariant, karmą, o ilgalaikėj perspektyvoj – savo likimą.
Aišku, patogiau klausti kito. Aišku, patogiau gauti atsakymą iš kito. Aišku, patogiau po to, kai kažkas nepavyksta, kaltinti to atsakymo autorių.
Tačiau didžioji savo gyvenimo kūryba prasideda tuomet, kai liaujamės kudakuoti klausinėdami kitų (ar pritariančiai kinkuoti galvomis, kai mums kažkas kažką liepia), ir pradedame spręsti patys.
To ir linkiu Saulei esant Skorpione – atsigręžti į save, išgirsti save, kliautis savimi, pripažinti savyje glūdinčią jėgą, kurią kartais turbūt patogiau neigti ar pamiršti. Nes ji savaip įpareigoja.
Žinoma, jei tikrai reikia – linkiu ieškoti pagalbos. Tačiau pagalbos linkiu ieškoti atsakingai. Ir profesionalios.
„Ilzės dirbtuvės” susiduria su šimtais žmonių, kuriuos aplinkiniai įkinko savo bėdų karučiuose. Kas juokingiausia, išties tie kiti dažniau ieško kam pasibėdavoti, kam padejuoti, bet ne tikro pagerėjimo, ne prošvaistės. Esu savaip pikta ant tų, besiterapinančių kitų niekuo dėtų žmonių sąskaita.
Sakyčiau, gana savo vaikus naudoti kaip terapeutus skyrybų atveju. Esu girdėjusi psichoterapeutus sakant, kad blogesnio sprendimo už tokį nėra. Taip pat tikrai gana bandyti išsigydyti nepasitenkinimą gyvenimu ir savimi savo geriausios draugės sąskaita. Irgi ne vienuose mokymuose jau esu girdėjusi: jei geriausia draugė būtų galėjusi – jau būtų padėjusi. Galiausiai, turbūt niekas nepasidomi, kiek vidinių pastangų jai kainuoja kaskart išklausyti tas pačias dejonių litanijas.
Aną savaitę paskaitose transakcinę analizę dėsčiusi psichoterapeutė paminėjo faktą: vienas pas psichoterapeutą pradėjęs lankytis žmogus teigiamai paveikia dar 5-6 savo aplinkos žmones. Nes kai padedam sau, net nesistengdami padedame ir kitiems. Tačiau viskas prasideda nuo profesionalios pagalbos. Nes „draugai NEGYDO depresijos,” – labai griežtai, bet labai teisingai pasakė viena „Efektyvių žinučių dirbtuvių” dalyvė Kaune.
Draugai negydo depresijos. Vaikai nėra santykių terapeutai savo tėvams. Juk neiname pas kaimyną Vaclovą virtuviniu peiliu pjautis apendicito? Ir kolegės Violetos per pietų pertrauką neprašome ginekologinės apžiūros? Ir giminės baliuje neprašome dėdulės Petroko, kad namų sąlygomis pragręžtų ir užtaisytų mums dantį? Tai gal pagaliau liaukimės naudotis aplinkiniais ir savo sielų pūliniams gydyti. Pasakyti, kad siela yra ne mažiau svarbi nei kūnas, būtų labai silpna. Tačiau dėl ko Lietuvoje vis dar žiūrima taip: kūną susirgę nešam pas profesionalus, o sergant sielai, bandome gydytis patys?
Labai linkiu, kad ilgėjant ir tamsėjant vakarams, sąmoningiau žvelgtume ne tik į savo kūną, bet ir į savo sielą. Koks bebūtų astrologinis fonas, kokia bebūtų mėnulio diena.
Nes visada visada svarbiausia jūsų gyvenimo diena yra šiandien.
Geros kloties.
„Ilzės dirbtuvės”