Ką jaučia amarilis, žinodamas, kad tuoj bus sodinamas į žemę, leis šaknis gilyn, stiebus aukštyn, įsišaknys ir skleisis?
Ką jaučia kūdikio siela, sklęsdama virš Žemės, regėdama savo būsimus tėvus ir žinodama, kad tuoj įsikūnys?
Ką jaučia idėja, iš neregimojo pasaulio žvelgdama į žmogų – savo pildytoją, ir žinodama, kad tuoj pradės materializuotis, įgaus regimą pavidalą?
Ar patys jaučiate, kiek daug jėgos slypi tame virsme, magiškame Slenkstyje: tarp ten ir čia, tarp galimybės ir esamybės, tarp ketinimo ir išsipildymo?
Atrodytų: žiema – gal ir netinkamas metas mąstyti apie sėją ir derlių. Tačiau jei įsiklausysite į pačios Gamtos tykumą šiuo metų laiku, gali būti, kad begarsėje Visatos melodijoje išgirsite kažką, kas nori įsikūnyti būtent per jus. Su sąlyga, kad iš tiesų įsiklausysite.
Ryt prasideda Adventas. Visą jį kviesiu jus skirti laiko ir dėmesio savo vidui.
Mano FB paskyroje nebus prieššventinės karštinės, desperatiško „pritagink draugą” erzelio, „palaikink ir laimėk” turgaus, surežisuotų kadrų ir fotošopinio gyvenimo, plastikinių blizgučių ir saldžių citatų.
Priešingai: kviesiu jus naujai atrasti pasninką kūnui, protui ir dvasiai, kviesiu iš naujo atrasti tylos ir rimties skonį, kviesiu kurti asmeninę prasmę viso metų ciklo baigčiai. Ir naujai pradžiai.
O taip pat – gal kažkam nuskambės keistai ir naujai – kviesiu šį Adventą dažniau perklausti save pačius, kiek mūsų šventės yra draugiškos gyvūnams, Gamtai ir pačiai Žemei, o drauge ir mūsų pačių psichikai. Ir jei įprastos tradicijos pasirodys veikiau našta nei džiaugsmas, kviesiu kurti naujas tradicijas.
Yra daug pamokslautojų ir „svetimų gyvenimų taisytojų”, reguliuotojų, aiškintojų. Tačiau niekad nemačiau, kad jie būtų kažką iš tiesų pakeitę.
Daug kartų esu pajutusi: visa, ką norime inicijuoti, inspiruoti ir keisti, turime pradėti nuo vienintelio žmogaus, kurį iš tiesų galime perkeisti. Savęs.
Todėl vietoje plastikinių eglučių, dirbtinio sniego ir niekada nesuyrančių blizgučių, savo namus šiam Adventui puošiu amariliais, savo mintis – naujomis idėjomis, o savo sielą Saulėgrįžai ruošiu paklusimu Gamtos dėsniui: prieš sudygdama, sėkla turi panirti į tamsą.
Nes kaip galime išgyventi tikrąjį Saulėgrįžos džiaugsmą, jei visą gruodį praleisime dirbtinėje šviesoje, dirbtiniame triukšme ir dirbtiniame vartojimo konvejeryje?
Jei ir jus slegia perteklinis vartojimas, chaosas vietoje šiuo metu tokios reikalingos ramybės, agresyvios ir taršios šventinės tradicijos vietoje tikros puotos širdžiai, siūlau jau šį vakarą, bent kelias minutes, pamąstyti, ką šį Adventą NORITE ir GALITE daryti kitaip.
Gali būti, kad – be jokių papildomų išlaidų ir be jokių didesnių pastangų – susikursite visiškai kitokį artėjančių šv. Kalėdų jausmą, ir Kalėdos bus tikrai šventos, o ne ryškus neoninis užrašas „Xmas” su į perkimštą konteinerį išmesta pačia šventės esme.
Ir jei nuveiksite kažką dėl savęs ir savo sielos, tikrai išgirsite, kaip nutykusioje širdyje kalasi nauja, gyva, gaji sėkla.
To ir linkiu.