VAIDINTI AR TIKRAI ATMINTI?
VARTOTI AR TAUSOTI?
PIRKTI AR MYLĖTI?
Artėjant tam metų laikui, kai Anapusybę jaučiame kaip niekad gerai – per pačią Gamtą, jos rudeniškai-žiemišką metamorfozę, išskirtinę Gamtos tylą ir tykumą, visas mirusiems ir šventiesiems skirtas datas, kapų lankymą, varpų dūžius – kviečiu Jus ir vėl tikslingai kontempliuoti vieną paprastą, nepelnytai pamirštamą dalyką: KAIP švenčiame, KAIP minime, KAIP įprasminame šį metą, KAS YRA SVARBU mums asmeniškai ir pačiai Žemei.
Iš tiesų:
Kaip minime šias šventes?
Pirkdami pilnus plastikinius maišus vienkartinių žvakidžių ir baisių plastikinių vainikų, kuriais paskui užverčiame kapinių konteinerius? Stovėdami kilometriniuose eismo kamščiuose, degindami benzą ir nervindamiesi, kad… prisimintume tuos, kuriuos mylėjom? Pirkdami, vartodami ir erzindamiesi tam, kad… pabūtume su kažkuo savo širdyje?
Apie vartojimą, teršimą, pompastiką, „parodomąją” meilę ir sąmoningumo svarbą tyliausiose metų šventėse jau kalba net kunigai.
Kalbu ir aš. Jau ne pirmus, ne antrus metus.
Kalbu iš patirties.
Yra žmonių, kuriuos labai labai mylėjau, ir jie labai mylėjo mane, ir kurių nebėra tarp mūsų. Jų nėra daug – turbūt apskritai nėra DAUG žmonių, su kuriais per gyvenimą gebame sukurti artimą, šiltą, besąlygišką ryšį – tačiau tikrai turiu kelis man labai artimus žmones, be giminaičių, Anapus.
Ir žinot, niekad nebuvau ant jų kapų.
Nei per Vėlines, nei kitom progom, po jų laidotuvių.
Tačiau…
Tačiau aš lankau tuos žmones. Kai kuriais gyvenimo periodais – net kasdien. Kai mano gyvenimo trajektorija labiau nusidriekia į priekį, vis tiek švenčiu su jais Kūčias. Prisimenu. Ilgiuosi. Juokiuosi iš bendrų mūsų pokštų. Kartais galvoju, kaip jie manimi didžiuotųsi dabartyje. O labiausiai – kaip aš džiaugčiausi, būdama su jais, ir vėl.
Ir aš BŪNU su jais – mintyse, nefiziniame pasaulyje – nieko nepirkdama, nevartodama, nedegindama kuro, kitaip neteršdama, neužversdama kapinių konteinerių dirbtinėmis gėlėmis, plastikiniais vainikais ir polietileno pakuotėmis.
O tie žmonės lydi mane mano gyvenimo keliu, galbūt žiūri į mane iš Dangaus, gal kartais padeda man, palaiko, nukreipia. Aplanko sapne. Irgi nieko nepirkdami ir nevartodami.
Ir mūsų ryšys niekaip nechlamina ir neapšūdina šios Žemės.
Mūsų su tais žmonėmis bendrystė neteršia, neapgriozdina kapų, nepaspendžia spąstų gyvūnams (gal ir nežinote, tačiau pigios vienkartinės kapinių žvakidės gali tapti mirtinais spąstais gyvūnams).
Iš mūsų su tais žmonėmis buvusio – ir kažkur vis dar esamo – ryšio neminta nei prekybcentriai, nei blizgių gariūniškų šūdų gamintojai, nei konteineriai, nei pats vartotojiškumo egregoras, rėkte rėkiantis, kad tik pirkdamas tu išties “myli” mirusiuosius. (Ane? Yeah. Kur gi ne.)
Ne. Man nereikia pigių vienkartinių žvakidžių, kad išgyvenčiau mirusių žmonių brangumą. Man nereikia apgailėtinų plastiko gėlių, kad atminčiau mūsų bendrų akimirkų grožį. Man nereikia polietileno kaspinų ir Gamtoje niekad nesuyrančių blizgučių, kad mūsų draugystės deimantai sužėrėtų rudens naktyse.
Tie žmonės vis dar yra mano gyvenime, ir jie vis dar gyvi (VISIŠKAI gyvi) mano širdyje BE vartotojiškumo, pirkimo, taršos, šiukšlių kapinėse.
(Kadangi jau buvau išplūsta komentaruose, kad “siaubas, košmaras, tai jos artimųjų kapai nelankomi, netvarkyti, apžėlę piktžolėm” – čia, aukščiau, kalbu apie mirusius draugus. Jų kapus tvarko jų šeimos. Savo giminę aplankau. Bet ne per “Vėlinių kamščius”.)
Apie perteklinį kapų dabinimą ir kasmetinį jų užvertimą taršiais “papuošimais” jau kalba ne tik psichologai, bet ir dvasininkai. Minimos Lietuvoje daug kame vykstančios “varžytuvės”: kas daugiau, kas prabangiau, kas įspūdingiau… Tik vieni demonstruojasi automobiliais, kiti kapais. Drauge kalbama apie taip vykstančią kompensaciją: skriaudę gyvus, šykštėję jiems dėmesio, laiko, meilės, bandome “atsigriebti” jiems išėjus: per daiktus, išorę, parodomąjį dėmesį. Todėl šįsyk, dar tik artėjant Vėlinėms:
Kviečiu ir Jus PAJAUSTI:
Kaip galite ASMENIŠKAI įprasminti tų, kuriuos labai mylėjote ir tebemylite, atminimą?
Kaip galit SIMBOLIŠKAI atšvęsti tyliausias metų šventes?
Pamąstykite, kas Jums leistų darsyk išgyventi ARTUMĄ, BENDRYSTĘ, ASMENIŠKĄ DŽIAUGSMĄ, patirtą drauge su Jūsų išėjusiais.
O kaip tai galima būtų padaryti GAMTAI DRAUGIŠKAIS būdais?
Tarkime, vien jau atsisakius lankyti kapus “kaip visi”, išvengtumėte spūsčių, kamščių, papildomo kuro deginimo, laiko švaistymo, nervų…
Jei vaikai ilgisi į Amžinybę išėjusių senelių, gal galima drauge sumeistrauti vainiką iš Gamtos dovanų – lapų, kaštonų, gyvų gėlių žiedų? Vietoje baisių kiniškų plastikinių gėlių “puokščių”.
Gal galima sumeistrauti stiklo žvakidę, ją išmarginti, išpiešti, ir ji tarnaus ilgus metus? Vietoje kaskart keičiamų “vienkartinių” plastikinių žvakidžių.
O žvakė – sintetinė, parafino, ar tikra, bičių vaško? Atrodo, maža detalė, bet ji svarbi…
Kūrybiškai pasvarstykite, kas gali padėti Jums išreikšti, įkūnyti Jūsų jausmus, bendras patirtis ir ketinimą paminėti žmogų.
Paieškokite SAVO simbolių, veiksmų, ritualų.
Kurkite ir įgyvendinkite juos.
Ir žinokite, kad kažkur ir kažkada susitiksime VISI.
Be prekybcentrių akcijų ir plastiko perpildytų konteinerių…