Bus, kaip panevėžiečiai pasakytų, ilgĘsnis tėkstas, bet biškį naudingĘsnis nei kiti mana. Vakar sėdžiu mažytėj klinikoj, laukiu kraujo tyrimų. Greta manęs (mus skiria tik pūpsanti paltų kabykla) sėdi moteris, taip pat laukia savo eilės. Labai greit paaiškėja – psichologė arba psichoterapeutė. Ir jos ragelis, taip švelniai tariant, netyla.
Vos per kelias minutes pas ją registruojasi du ar trys nauji klientai (ar pacientai, nelygu, kur kaip vadina). Ji telefonu nupasakoja, kad pirmas pokalbis yra susipažinimui ir abipusiam pasižiūrėjimui, ar norėsis dirbti drauge.
Kadangi sėdžiu labai arti ir esu labai smalsi, net ausį tarp paltų įkišusi klausausi. Psichologė man pasirodo labai simpatiška ir gerai išmananti savo darbą – nežada oro pilių, nepasakoja vėjų, nebando „įkvėpti” nesveiku pozityvu (kuris depresuojantį žmogų gal tik atbaidytų). Tačiau iš jos užduodamų klausimų ir ypač iš to intensyvumo, kaip jai skambina vienas po kito ir kaip beria lyg žirnius savo bėdas, suprantu: ruduo tikrai nėra lengvas metas.
Aš pati ten esu, nes kartojuosi kraujo tyrimus, nes pastaraisiais metais susidūriau su tam tikromis sveikatos… vos nepasakiau „problemomis”. Na, pavadinkime tai geromis pamokomis apie tai, kad ne vien geromis mintimis žmogus gyvas.
Labai greit sulaukiu savo eilės, psichologę (ar psichoterapeutę) palieku vis dar intensyviai kalbančią su antru ar trečiu interesantu.
Mane priima tokia maloni sesutė, bet kad atsiprašinėja manęs! Nes įbedė adatą į ranką ir nerado venos. Kaišiojo kaišiojo tą adatą jau įbestą, ir vis tiek nerado. (O man smalsu, aš žiūriu net akis išpūtus – adata įbesta, kraujas nebėga! Kaip taip gali būt?) Teko durti kitą ranką.
– Aš taip atsiprašau! – kokį ketvirtą kartą sako ji.
– Na baikite! – maloniai jai sakau. – Jūs kaip profesionalė padarėte viską, ką galėjote! Aš daug sykių buvau kraujo donore, ir kaskart man sakydavo, kad mano venų nesimato. Taip tiesiog yra. Jūs tikrai neturite atsiprašinėti dėl mano pačios fiziologijos!
Pasijuokėm abi, užpleistravo ji man abi rankas, ir, palinkėjusi visiems sveikatos, išėjau į lapkričio prietemą (nors buvo dar tik po antros valandos dienos).
Tai mano medicininės istorijos moralai bus du.
1.
Jei kamuoja psichologinės problemos – nebrandinkite jų lyg kokių įsisenėjusių pūlinių. Labai daug psichologinių problemų turi tendenciją augti nesprendžiamos – baimės, nerimas, depresija, rimtesni negalavimai. Kentėti ir tikėtis, kad „praeis savaime”, galima. Turbūt yra (kažkokia, labai maža) tikimybė, kad „praeis savaime”. Tačiau kas, jei per tą laiką tik blogės?
Aš per gyvenimą išmokau vieną labai gerą dalyką – spręsti problemas, užuot jas kūrus (ši mano mintis sulaukė didelio pritarimo Niujorke – patiko žmonėms toks požiūris, mačiau; man irgi patinka, jei galima čia save pagirti 😀 ).
Ir vos tik jaučiu, kad kažkas darosi blogai – imuosi spręsti. Ar darbe, ar namuose, ar su D., ar su tėvais, ar kolektyve, ar fizinėje savijautoje (čia, deja, esu linkusi labiausiai uždelsti, ir paskui esu mokėjusi didelę kainą už delsimą, bet apie tai gal kitąsyk).
FB, net čia – vos ima kažkas darytis blogai – sprendžu. Rašinėja pilnatinė boba? Banas! Pats geriausias sprendimas, nes su pilnatine ne tik kad nieko neišsiaiškinsi, bet ir aiškintis neverta. Aiškintis verta su draugais ir tais pašnekovais, kuriuos gerbi ir kurių nuomonė tikrai įdomi.
Srūva nepaliaujamas srautas laiškų su prašymais „patarti” ar noru „išsilieti” – išjungiu galimybę man parašyti. Sprendimas? Labai geras sprendimas.
Vėl pilnatis, ima komentarus rašinėti ant Lietuvos stumiantys – iš viso deaktyvuoju FB puslapį. Yra problema – yra ir sprendimas. Visada.
Čia tokie labai maži pavyzdžiai, bet kai įgundi kaskart kaip įmanoma konstruktyviau reaguoti – tie sprendimai vis lengvėja, jų vis daugėja, smegenys įgunda dirbti tokiu – sprendimų kūrimo – režimu. (O ne bėdavojimo, rypavimo ir dar didesnių bėdų generavimo režimu, kuriuo, deja, irgi galima nugyventi ilgus metus.)
Lygiai taip pat yra ir depresijos, ir nerimo, ir suicidinių minčių, ir panikos atakų atveju – svarbiausia yra NUTARTI, kad nori tai išspręsti. Ir eiti IEŠKOTI sprendimų. O ne „bandyti dar pakentėti”. Ar už tas kančias kas medalį duos, ar didvyrio pensiją paskirs? Gal nemokamus apartamentus kurorte duos? Gi ne. (Bliamba, o gal dalina kokius apartamentus visiems kenčiantiems – nemokamai, tik aš nežinau? Nes kodėl tiek kenčiančių, bet tų kančių niekaip net nebandančių spręsti žmonių? Nes „gal kaip nors” praeis? Tai gal jau būtų praėję?)
Pagalba yra – jos yra daug. Mokamos ir nemokamos. Individuali terapija ar grupinė, gyvi susitikimai ar skype (yra dirbančių ir taip), tęstinis darbas su savimi ar vienas pokalbis – kiekvienas laisvas bandyti, rinktis, spręsti.
Gal kartais to vieno vienintelio pokalbio ir tereikia, kad sukauptas skausmas ar neviltis atlėgtų, kad skausme ar neviltyje prieš tai skendęs išgirstų – viskas su tavimi gerai, žmogau, natūralu pykti (ar liūdėti, ar ilgėtis), jei tave išėdė iš darbo (ar vaikai išsikraustė į kitą miestą, ar nutrūko santykiai). Kartais gal tik tiek ir tereikia – išgirsti, kad emocijos yra natūralios, ir galbūt gauti įžvalgą, kaip su tomis emocijomis gyventi.
Gal kartais reikia tik tiek. Kartais gal reikia daugiau.
Norintys tikrai ieškos, bandys, atsirinks, gal kažką atmes, bet galiausiai – ras. TIKRAI ras. Patikėkit, aš vis sulaukiu laiškų iš žmonių, kurie dėkoja man, kad savo FB sienoje periodiškai skatinu žmones kreiptis į psichologus ar psichoterapeutus, užuot bandžius „pasigydyti” buitiniu būdu – pvz., draugei ant peties su antru buteliu vyno?
Maža pastaba – mano pašto dėžutė nėra nei nemokamos, nei mokamos pagalbos linija, nes – aš nesu psichologė. Čia abipusės gerovės vardan primenu.
Visada verta ieškoti srities specialisto, ir kaip neieškote savamokslio chirurgo, savamokslio ginekologo ar savamokslio dantisto, taip nuoširdžiai siūlau neieškoti ir savamokslių psichologų bei psichoterapeutų.
(Nors, beje, FB pastarosiomis dienomis mačiau užtektinai psichologių-mėgėjų-perekšlių, „gydančių” savo pačių diagnozuotas „smurto aukas” savo neįkainojamais „patarimais” – facepalm; manau, šiaip jau reikia labai neturėti empatijos, kad leistum sau viešai „terapinti” to neprašiusį žmogų. Galbūt greitu metu FB išvysime ir viešus ginekologijos seansus nuotoliniu būdu? Ką gali žinoti. Socialiniai tinklai atskleidžia tiek talentų! Likime prie ekranų.)
2.
Vis tik mes esame daugiau nei vien mūsų mintys, emocijos, įsitikinimai. Visų pirma mes esame kūnai. Jei ilgesnį laiką kamuoja neaiškus slogutis, stinga motyvacijos, trūksta jėgų (nors tam lyg ir nėra išorinių priežasčių), niekaip nebeužtenka miego (ar, atvirkščiai, sunku užmigti) – pabandykite į savo kūną ir protą pažvelgti kaip į nedalomą visumą ir, kai kuriais atvejais, užduokite sau klausimą: ar prastos emocinės savijautos priežastys negali slypėti kūne?
Mažai kam žinomas faktas – yra vitaminų, kurių stingant, teigia kai kurie medikai, gali stipriai išaugti ne tik depresijos, bet ir savižudybės rizika. Ta prasme, trūkstant VITAMINŲ. Darsyk – VI-TA-MI-NŲ.
O kur dar tokia sudėtinga ir subtili hormoninė žmogaus sistema? Mūsų kūnai yra fabrikai, kuriuose nepaliaujamai gaminamos įvairios medžiagos. Kartais užtenka, kad vienų imtų trūkti ar rastis per daug – visas fabrikas ima eiti iš rikiuotės.
Kas, jei tokiu atveju žmogus iš paskutiniųjų bando „mąstyti pozityviai”, bet nieko nesprendžia fiziškai?
Kas, kas. Jis gali save į kapus nuvaryt.
O jam gal užtektų pasidaryti išsamų kraujo tyrimą, aptikti, ko konkrečiai stinga, ir tai išspręsti.
Vėlgi: kiekviena problema turi sprendimą.
Tačiau labai svarbu, kad būtų sprendžiama pati problema, o ne įsivaizduojama. Pvz., „ai, aš matyt nepakankamai pozityviai mąstau, kad nebeturiu jėgų atsikelti ryte.” Bullshit. Gal tavo organizmas kažko nesintetina arba sutrikusi hormonų gamyba? O tu bandai per jėgą pastatyti gamtą į vietą „pozityviu mąstymu”. Šiaip jau viskas gerai – pozityvus mąstymas tikrai veikia, bet veikia ne jis vienas. Ir gal tu su savo pozityviu mąstymu gydysies lėtai ir nevaisingai dešimt metų, o aptikęs realią FIZINĘ problemą ir ją išsprendęs, jau rytoj jaustumeisi truputį geriau?
Aš lygiai taip pat bandžiau „poztyviau mąstyti” ir net kaltinau save: matyt išlepau, kad nebeatsikeliu rytais ir neišsimiegu net pamiegojusi dešimt vienuolika valandų. Ir turbūt daug metų galėjau taip vegetuoti ir stagnuoti, jei nebūčiau pasidariusi kraujo tyrimo, kuris akivaizdžiai parodė: problema yra fizinė. (Dabar jau galiu sakyti – buvo.)
Viena, paprasta, sąlyginai net maža, fizinė priežastis – o pasekmės pasijuto visoms gyvenimo sritims. Tiesiog fabrike nespėjo gamintis viena medžiaga! Va ir viskas.
3.
Ai, ir dar.
Pabandykite išvengti atsiprašinėjimų dėl to, kas nuo jūsų nepriklauso. Kai kurie žmonės po mano seminarų ar praktikų VIEN TIK atsisakę nuolatinio, bereikalingo atsiprašinėjimo, rašo apie nykstantį liguistos kaltės jausmą, dingstantį amžiną menkumo pojūtį.
Kodėl? Todėl kad mūsų žodžiai kuria mūsų jausmus – labai stipriai. Bereikalingi atsiprašinėjimai tikrą naudą kuria tik sadomazochistams, kuriems malonu patiems jaustis kaltiems ir kai visi aplink pasijunta kaltais. Bet gal Lietuvoje jau gana sadomazochizmo?
Tad kviečiu šį rudenį labiau „sijoti” atsiprašinėjimus. (Tai negalioja tikriems, nuoširdiems atsiprašymams ką nors įskaudinus, – manau, daug kas supranta, kokius atsiprašinėjimus turiu mintyje.)
***
Na gerai, čia, pasirodo, buvo jau trys moralai.
Bet galiu sau leisti ir tris, nes čia viskas iš mano patirties.
Būkite visi sveiki ir sutikime didžiausią metų tamsą rūpindamiesi vieni kitais, ir visų pirma – savimi. Nes nepasirūpinę savimi, dėl kitų irgi ne kažką tenuveiksime. O tas kankiniškas „aš paskutinius marškinius dėl kitų nusiplėšiu” – na, klausimas, kam jau ten tų nusiplėštų marškinių reikės. Ir šalta be jų bus. Visomis prasmėmis. Nors, kaip, pasirodo, sako žemaičiai: kas be kelnių, tas be biedų!
Ale gal likim su marškiniais ir su kelnėm.
Žiema artėja vis tik.
: )
