Apie nemokamų paslaugėlių kaulytojus


Kaulytojai, prašinėtojai ir sąmoningumo stokojantys laiko vagys, paprašaikinantys dirbti už dyką, turbūt yra neišsemiama tema. Vakar dalyvau LRT radijo laidoje “Paraštės” pas Beatą Tiškevič, ir mes tiek prieš laidą, tiek jos metu taip įsikalbėjom apie nemokamas paslaugėles ir nuolaidėles, kad, atrodė, būtume tęsusios dar gerą valandą, jei ne iki paryčių (laidos įrašas yra čia). Iš mane pasiekiančių atsiliepimų suprantu, kad tema vis dar labai opi. Atrodo, kad daugeliui žmonių vis dar reikia padrąsinimo ar net patvirtinimo, kad TAIP, mes turime teisę ginti savo laiką, ir TAIP, mes visi turime teisę imti kažką mainais, kitiems duodami tai, ko jiems reikia.

Ko kaulija kaulytojai?

Ar kada įsiklausėte, kaip skamba žodis “kaulyti”? Spėčiau, kad jis kilęs iš kaulų ir šuniško kaulijimo to, kas lieka nuo stalo. Kaulijama išėdų, liekanų. Kaulijama iš bado. Tačiau jei atkreipsite dėmesį į tuos, kurie jūsų dažniausiai prašo padirbėti už dyką, greičiausiai atrasite įdomią tendenciją. Panašu, kad dažniausiai tie žmonės galėtų mokėti. Esu pastebėjusi, kad tie, kurie tikrai negali mokėti už paslaugas, jų niekad ir neprašo. Kaulijama iš šykštumo, iš tingumo, iš įpročio – na, kažkas dešimt metų visų ir visko prašo nemokamai, būtų labai naivu manyti, kad jis nūnai šįryt prabudo nauju žmogumi ir dabar už viską siūlys atlygį.

Kaulyti galima daug ko:
– nemokamų paslaugėlių,
– nuolaidėlių,
– patarimo,
– “įžvalgų”,
– instrukcijų,
– įvertinimo,
– laiko,
– dėmesio,
– eterio,
– … (pratęskite sąrašą patys).

Rašiau šį tekstą ir kūriau jam iliustraciją (žr. žemiau) galvodama apie gerus (per gerus), trapius, tykius, kuklius, lengvai manipuliuojamus žmones, kuriems sunku sakyti NE tada, kai labai sveika pasakyti šį žodį. Aš jus labai gerai suprantu. Aš buvau tokia pat. Bet jei pavyko man – tikrai turi pavykti ir jums. Patikėkit ir pabandykit į savo įprotį sutikti dirbti nemokamai pažvelgti kritiškiau.

Tai – ne vienintelė pirštų kombinacija, kurią būtų sveika parodyti kaulytojams.

Ką prarandame, leisdami iš mūsų kaulyti?

Manau, mokantis atmušinėti kaulytojus svarbiausia suvokti vieną dalyką – bent jau man tai buvo lūžio taškas: kad ir ko iš jūsų būtų kaulijama nieko nesiūlant mainais, jūs tam vis tiek skirsite savo gyvenimo laiką. Gyvenimo, kurį gyvenate tik sykį. Laiko, kurio jums niekas, niekada, niekaip, jokiais kitais pavidalais, negrąžins. Ir dėl kurio nuostolių jums gali būti itin pikta tada, kai to papildomo laiko staiga pasidarys itin gaila: kai suprasite, kad ir vėl iki paryčių dirbote kitų žmonių darbus, kai suvoksite, kad nebaigsite projekto ar ataskaitos laiku dėl to, kad dirbote už kolegas, arba kai laidosite brangų žmogų ir susivoksite, kad pastaruoju metu neradote jam laiko dėl to, kad tuo metu “gelbėjote pasaulį” (man taip nutiko šiemet – niekam nelinkėčiau tokių suvokimų prie kapo duobės).

Esu tikra, kad jūs, kaip ir aš, neturite stebuklingų pridėtinių aštuonių valandų paroje, skirtų būtent kaulytojų aptarnavimui. O gal turite? Aš – ne. Kiekvienąsyk, kai skiriu laiko kaulytojui, tą laiką iš kažkur paimu. Iš kur imame laiką, skirtą kaulytojams?
– Iš savo asmeninio gyvenimo,
– iš laiko su savo mylimuoju / mylimąja,
– iš laiko su savo vaikais,
– iš laiko su savo draugais,
– iš laiko su savo tėvais,
– iš laiko su savo gyvūnu / gyvūnais,
– iš savo poilsio,
– iš savo miego,
– iš savo malonumų,
– iš savo pomėgių,
– iš kitų savo darbų,
– iš projektų, kuriuose galėtume uždirbti realius pinigus, o ne kaulytojo padėką (patikėkit, padėkoja už skirtą laiką jie labai, labai, tikrai labai retai – mano tyrimai rodo, kad maždaug vienas iš dvidešimties),
– iš savo tobulėjimo,
– iš laimingo dykinėjimo, kuris, kaip rodo tyrimai, yra būtinas mūsų smegenims.

Keli konkretūs kaulijimo pavyzdžiai iš realybės

Turim nuostabių bičiulių porą. Jis – operatorius. Jo žmona man sykį uždavė klausimą:
– Kaip manai, Ilze, kada pastarąjį sykį draugų vestuvėse mes buvome tiesiog kaip svečiai?
– Seniai?
– Aš jau nepamenu, – liūdnai nusišypsojo ji.

Jie nuolat kviečiami į vestuves, tačiau lyg netyčia jis visad paprašomas tas vestuves filmuoti. “Taigi nesunku, kamerą turi, viską moki,” – įsivaizduoju genialius argumentus. Kiek laiko vėliau užima medžiagos apdorojimas, montavimas ir korekcijos po nepatenkintų “klientų” pastabų, man baugu ir pagalvoti. Iš patirties žinau (tą vakar laidoj paminėjo ir Beata) – nemokamai kažko reikalaujantys “užsakovai” yra patys reikliausi, jei kalbėtume mandagiai (ar tiesiog mažiausiai gerbia kitų laiką, jei vadintume reiškinius tikraisiais vardais).

Pažinojau moterį, kuri pašiepdavo mane, kad tiek daug ką žmonėms atiduodu nemokamai – savo tekstus, savo idėjas, savo laiką. Tačiau net atvirai gailėdama manęs, kad taip netausoju savęs, ji nesibodėdavo nuolat prašinėti, kad pasidalinčiau jos renginukų nuorodomis su sąmoningais ir šauniais savo skaitytojais. Ne sykį tokią klaidą ir dariau – dalinausi jos renginukais. Nes bijojau pasakyti NE (sakoma, kad yra dvi didžiausios žmogaus baimės – mirties ir atstūmimo; turbūt dažniau kaulytojus toleruojame dėl antrosios). Kol galop pagalvojau – palauk, pupa. Aš tik todėl ir turiu tiek sąmoningų ir šaunių skaitytojų, kad nebruku jiems neaišku ko. Ir eilinį sykį gavusi prašymėlį pašierinti renginuką parašiau jai laišką:

Sveika, X,
žinai, norėjau pasitikslinti vieną dalyką, ateičiai. Tikiu, kad suprasi mane ir sureaguosi profesionaliai.
Abi esame buvusios versle. Abi suprantam, kad Tavo prašymas pasidalinti kvietimu į Tavo renginį yra pardavimų didinimas naudojantis gana plačią auditoriją turinčiu reklaminiu plotu, jei vadintume dalykus sausais rinkodariniais terminais.
Ar aš teisingai suprantu, kad nori tuo reklaminiu plotu naudotis dykai?
Tiesiog kai man reikėjo Tavo pagalbos, aš mokėjau už ją.
O šįsyk nelabai suprantu Tavo poziciją, tai, galvoju, spėlioti neprasminga – imsiu ir paklausiu, ir tai bus kur kas išmintingiau, nei daryti prielaidas ir jaustis nesusipratus savo pačios viduje, ar ne? 🙂

Ačiū Tau už nuoširdumą,
Ilzė

Kaip suprantat iš laiško, pati už jos paslaugas ne sykį buvau mokėjusi – ne, ne kažkokiom paslaugėlėm, o pinigais. Beje, tai nėra gero laiško pavyzdys. Aš čia kažką aiškinu ir esu mandagi. Nėra vienos nuomonės – verta aškinti atsisakant dirbti nemokamai, ar ne. Viena mano draugė sako: „visada verta, Ilze, taip edukuoji žmogų – jis gal supras ne iš karto, bet kažkur jam ta sąmoningumo sėkla pasisės”. Sutinku. Bet į kai kurių žmonių galvas nenoriu sėti jokių sąmoningumo sėklų. Aš ne kokia sėjėja. Aiškinti užima laiko. Dabar aš nebeaiškinu.

Ši moteris man tąsyk nieko neatsakė, tačiau kitą dieną parašė labai jausmingą FB postą, kad “ne viskas pinigais matuojama” ir “kaip gera sutikti žmonių, dirbančių už ačiū”. O kaip gi kitaip.

Ši moteris buvo viena svarbiausių mano mokytojų mokantis sakyti NE, ir už tai esu jai nuoširdžiai dėkinga. Net vėliau per aplinkui mane pasiekę jos bjaurūs žodžiai apie “materialistę Ilzę” nenutrina šio dėkingumo. Taip, taip, žinau, kad mes, menininkai, turime būti gyvi šventa dvasia, kad nebūtume laikomi “materialistais”. Aha.

Tačiau visad verta užduoti sau klausimą – ar tikrai? Ar tikrai turiu būti gyva šventa dvasia, kad patikčiau nemokamų paslaugėlių kaulytojams? Kad, tiesą sakant, man patinka nepatikti nemokamų paslaugėlių kaulytojams!

Iš Vedų psichologijos praktikumo, kuris vyko pernai ir kurį lankiau visą žiemą ir pavasarį, išsinešiau labai svarbią informaciją apie energijų rūšis. Veltėdžiavimas, manymas, kad viską turime gauti dykai, šykštumas – tai žemiausio dažnio energija. Leisdami kitiems mumis naudotis dykai, leidžiame ir kitiems išlikti šio – žemiausio – dažnio energijoje. Pasakę veltėdžiui ir kaulytojui NE, mes ne tik apginame savus interesus – mes gal net suteikiame šansą kaulytojui pasukti evoliucijos keliu. (Tik nesitikėkim, kad jis už tai padėkos. Patys už skaudžias pamokas turbūt irgi ne per dažnai dėkojame.)

Geros žinios tiems, kurie priima tvirtus sprendimus

Džiugiausia tai, kad kai mumyse įvyksta galutinis asisprendimas (pavyzdžiui, garsus, tikras, sveikai piktas GANA MAN ŠITŲ PAPRAŠAIKŲ), realybė labai greit atliepia, atspindi tą viduj įvykusį lūžį. Tą itin aiškiai matau ne tik iš savo patirties, bet ir iš to, ką rašo žmonės: kad nuostatų keitimo dirbtuvės iš tiesų tapo stipriu impulsu keisti ir požiūrį, ir įpročius. Dar ir šįsyk Kaune, atėjusi į kitą mano seminarą, jaunutė dailutė mergina pasakė naudojanti vieną nuostatų keitimo dirbtuvėse pasiūlytą būdą atsimušti nuo nuolaidėlių kaulytojų: “Labai gerai veikia”. Tačiau visus triukus iš tiesų taikyti praktikoje imam tik tada, kai tvirtai nusprendžiam. O sprendimui ir pokyčiui, kaip, pasirodo, sako asmenybės bruožų ir išmokimo teorijos, reikia pospyrio. Nes žmogus – inertiška būtybė, norime to, ar ne.

Pospyris gali būti labai liūdnas. Aš aną vasarį, grįžusi iš man labai svarbaus žmogaus laidotuvių, kur prie kapo duobės klausiau savęs, dėl ko rasdavau laiko visokių veltėdžių laiškams, bet neradau laiko aplankyti šio žmogaus jam sergant, tą patį vakarą gavau dar vieną kaulytojos laiškelį. Su reikalavimais, kad pakonsultuočiau (žinoma, nemokamai) neetiškų darbdavių klausimu. Kai trumpai parašiau, kad kreiptųsi į teisininkus, gavau aikštingą nepatenkintą laišką, kad “geriau jau būčiau niekad jums nerašius”. Taip, lėlyte, geriau jau būtum nerašius. Ypač tokį vakarą. Ir tada pasakiau: VISKAS. Lioviausi skaityti laiškus FB apskritai. Tai buvo skaudus, slegiantis, tačiau svarbus pospyris kažką iš esmės pakeisti.

Tačiau pospyris gali būti ir pozityvus. Tai gali būti susitikimas su žmogumi, kuris geriausia šio žodžio prasme yra nusispjovęs ant kaulytojų. Tai gali būti knyga ar straipsnis šia tema (nors tiek psichoterapeutai, tiek ezoterikai sutaria, kad tikram pokyčiui mus gali įkvėpti tik gyvas susitikimas su kitu žmogumi). Tai gali būti ir nuostatų keitimo dirbtuvės, kur susirenka daug žmonių su panašiais ketinimais, ir tie ketinimai katalizuoja vieni kitus. (Dalis žmonių, atėję į šias dirbtuves, sako, “atėjau spyrio į šikną”, ir visad sakydavau, kad nesispardau, tačiau, pasirodo, truputį vis tik spardausi – tai ir vadinama teigiamu pospyriu).

Tingintiems eiti į seminarą, negalintiems atvykti į Vilnių ar mėgstantiems tyliai intravertiškai dairytis savo viduje gali tikti nuotolinė Nuostatų keitimo praktika. Čia specialaus dienoraščio, raštu atliekamų pratimų ir vaizduotės treniruočių dėka devynias savaites mokomės suvokti priežastis, traukiančias prie mūsų šiuos kaulytojus, ir keisti ne tik požiūrį, bet ir savo elgseną mums naudingesne. Stiprinant teigiamas nuostatas, natūraliai stiprėja vidinis stuburas ir auga valia bei lengvumas tariant NE.

Kaulytojų tema rašysiu daugiau, o dabar tiesiog linkiu geros nuotaikos ir stipraus vidinio variklio jūsų darbuose. Jei netyčia gausite kaulytojo laišką, atsakinėdami jam įsikąskite pieštuką – tyrimai rodo, kad veido raumenys tokiu atveju siunčia mūsų smegenims signalą, kad šypsomės, ir mūsų nuotaika gerėja. Mažytė saviapgaulė, kad būtų lengviau pasakyti NE. O jei laiškas jus labai suerzins, prieš siųsdami laišką tiesiog ištieskite ranką ekrano link ir parodykite tam tikrą pirštų kombinaciją. Špyga yra ne vienintelis pasirinkimas.

Šaunios dienos.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.