Ar jums taip sako?
– Nereaguok taip jautriai.
– Na ko tu pariniesi dėl tokių smulkmenų…
– Nusispjauk ir daryk savaip!
– Ko tu imi į galvą? Nekreipk dėmesio…
– Nesuprantu, ko čia graudiniesi, gi čia svetimi vaikai (seneliai / šunys / katės)…
O ar kada pagalvojot, kad sakyti “nereaguok taip jautriai” yra tas pats, kas sakyti “nebūk strazdanota” ar “nebūk tokia aukšta”? Jautrumas yra prigimtinė savybė. Sakyti “nebūk toks jautrus” reiškia beveik tą patį, ką “nebūk savimi”. Žinau, ką sakau. Sakau tai iš savo patirties. Ir turbūt – iš 20 procentų žmonių, skaitysiančių šį tekstą, patirties. Nes kalbėti apie jautrumą – tai, pasirodo, kalbėti apie kas penktą iš mūsų.
Sykį beviltiškoje paauglystėje man gimė idėja, pakeitusi tuometinį mano požiūrį ir, galima sakyti, likusį mano gyvenimą. Buvau klaikiai jautri, klaikiai vieniša, klaikiai kompleksuota paauglė, tačiau vieną juodą dieną nežinia iš kur man šovė mintis: tai, ką šiandien laikau didžiausiu savo prakeiksmu, vieną dieną laikysiu didžiausia dovana. Man tereikia išlaukti. Ir išmokti būti šiame pasaulyje – nepaisant viso savo jautrumo.
Dabar, kai žinau, kad maždaug kas penktas iš mūsų nuo mažų dienų išsiskiria padidėjusiu jautrumu aplinkai (angl. highly sensitive person), man atrodo gyvybiškai svarbu informuoti kitus – tiek apie patį faktą, tiek apie tai, kad net turint padidintą jautrumą, galima kurti tokį gyvenimą, kokio nori – savu būdu. Iš to ir gimsta šis tekstas.
Taigi, mintis – tai, ką šiandien laikau didžiausiu savo prakeiksmu, vieną dieną laikysiu didžiausia dovana – dar paauglystėje apsigyvena manyje. Pasidaro savaip smalsu – o kaip gi jautrumas galėtų būti dovana? Kame jis gali būti naudingas? Kaip jis gali pasitarnauti man ir kitiems?
Įsivaizduokite žmogų, kuris turi pernelyg jautrią uoslę. Tokią jautrią, kad jį pykina nuo važiavimo viešuoju transportu ar užėjusį į nevėdintus namus. Sakytume, vargšas, ar ne? Tačiau toks žmogus gali tapti genialiu kvapų kūrėju, puikiai jaučiančiu subtiliausius pustonius. Svarbiausia, kaip jis tą savo uoslę “įdarbina”.
Jautrumą irgi galima „įdarbinti”.
Nuo mažens rašiau. Pirmoji mano poezijos knyga buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Antrosios poezijos knygos vos per pirmus metus buvo išpirkti trys keturi tradiciniai tiražai. Vieną literatūros renginį keitė kitas. Su poezija apkeliavau begalę Lietuvos miestų, daug Europos miestų ir drauge su plunksnos broliais turėjau turą po JAV, kur 2015 m. pristatėme lietuvių poetų almanachą “How the Earth Carries Us”.
Negalėčiau kurti poezijos, jei nebūčiau jautri. Tekstas gimsta iš impulso, o tuo impulsu paprastai būna mažiausia detalė, fragmentas, nuotrupa, blyksnis. Kurio begalė pro šalį bėgančių žmonių nepastebi. O aš pastebiu. Taip atsiranda eilėraštis. Tekstas, kuris yra jautrumo dovana.
Lėkė metai, ir daug jų praleidusi reklamos srityje, kur dirbau idėjų ir tekstų kūrėja, ėmiau nuoširdžiai stigti prasmės jausmo. Taip atsiradau kūrybiško ugdymo projektuose mokyklose. Grįžusi iš kai kurių mokyklų, pratrūkdavau ir verkdavau kaip vaikas, rydama sūrias ašaras. D. mane apkabindavo ir stipriai laikydavo, kol aš burnodavau jo glėbyje – dėl vaikų, girtų mamų mušamų lenciūgais per veidus, dėl mergaičių, atsiduodančių už pakelį cigarečių, dėl lervų kai kurių mokyklų direktorių, įleidusių šaknis savo kėdėse, geriančių darbo vietose, ir dėl tų lervų direktorių pavaduotojų isteriškai sutrauktom šypsenom, aiškinančių man, kad “mūsų mokykloj bėdų nėra”, kai tuo tarpu net mano akivaizdoj mokytojai niuksuoja vaikus – vaikus, kurie patys save vadina marozais.
Tačiau atsisukus atgal galvoju: jei iš visų šimtų vaikų ir šimtų mokytojų, su kuriais jau esu susitikusi mokyklose ir konferencijose, bet vienam žmogui buvo vertinga tai, kuo pasidalinau, tai daryti vertėjo. Matyt, vertinga buvo, nes į kai kurias konferencijas mokytojai sakosi atėję tik dėl mano pranešimo – nes girdėjo gerų atsiliepimų iš kolegų. Į kai kuriuos susitikimus mokyklose abiturientai ateina nevaromi mokytojų, patys, savo noru, paskaitę kokį interviu su manimi. Tai – didžiulis įvertinimas tam, ką darau.
Tačiau aš tikrai neičiau susitikti su pedagogais ir moksleiviais, jei nebūčiau jautresnė už vidutinį pilietį. Pilietį, kuris man sako:
– OMG, Ilze, nuoširdžiai nesuprantu, ką tu tose mokyklose pametei. Per tą patį laiką gali daryti komercinius projektus, kalti babkes, ir sėdėt sau grožio salonuose atsipūtus, kol tau nagus lakuoja. O tu čia krataisi kažkur tarpmiestiniais autobusais kaip dūračka. Nu sorry! Ką tu pakeisi? Visiems viskas šitoj šaly seniai p*****.
Na va, kad ne visiems p*****. Tiesą sakant, iš to, kad man ne p*****, gimė tiek “Efektyvių žinučių dirbtuvės”, tiek Nuostatų keitimo dirbtuvės.
Pirmosios – iš noro kitiems jautriems, negatyvo persivalgiusiems žmonėms parodyti, kad tai mes patys esame savo savijautos, savo santykių ir savo gyvenimo šeimininkai. Ir kad kai liaujamės misti kitų ir savo pačių rūgštimi persunktomis istorijomis, prasideda labai gražūs pokyčiai. Nuostatų keitimo dirbtuvės gimė iš noro paskatinti kitus trapius, jautrius ir dėl šito dažnai, ne paslaptis, išnaudojamus žmones prisiimti atsakomybę už savo darbą, uždarbį ir santykį su pinigais. Nes tai įmanoma. Ir tą šiandien teigiu ne tik iš savo, bet ir iš tūkstančių žmonių, aplankiusių mano dirbtuves, patirties.
Įmanoma. Įmanoma net būnant itin jautriu susikurti tokią aplinką ir tokį darbą, kuris teiktų džiaugsmą ir turėtų prasmę. Įmanoma – net gyvenant itin nejautrioje, atbukusioje visuomenėje, kur kas vakarą n valandų iš TV ekranų sklinda nieko nebejaudinantys klyksmai, keiksmai, o prime-time’u rodomos patosiškai ašaringos laidos, kurių vedėjos nerdamosis iš kailio stengiasi pravirkdyti aptingusius ir tokių drama-queen ašarų jau sočius savo žiūrovus.
Įmanoma. Įmanoma nepaisant visko. Tereikia žengti pirmą žingsnį. Padaryti kažką vardan savęs – kažką, kas leistų jautrumui iš griaunančio tapti kuriančiu.
Prabėga gal keturiolika metų nuo minties, kad tai, ką laikau didžiausiu savo prakeiksmu, vieną dieną laikysiu didžiausia dovana. Ir vienam žurnale randu straipsnį apie jautrius žmones. Vos pamačiusi jį plačiai nusišypsau, perskaitau vieną sykį, perskaitau antrą, o paskui tariu D.:
– Noriu, kad perskaitytum šį straipsnį. Jis apie mane.
Jis irgi plačiai šypsosi, nes viską supranta.
Šiandien savo jautrumo nemainyčiau į nieką kita.
Tačiau manau, vienas sudėtingiausių scenarijų – tai padidinto jautrumo vaikas, kuris gimsta itin nejautriems tėvams ir / arba lanko mokyklą, kur su juo dirba itin nejautrūs mokytojai. Tokių būna. Taip, greta nuostabių žmonių, dirbančių iš pašaukimo ir sudedančių į savo darbą visą širdį, būna ir kitokių. Neidealizuokime mokytojų. Aš pati tiesiogiai per pastaruosius ketverius metus esu susidūrusi su tokiais storžieviškais, ciniškais, grubiais, lėkštais, nesąmoningais mokytojais, kokių jūs turbūt nesate sapnavę košmaruose. Kai į tokio žmogaus rankas patenka trapi besiformuojanti asmenybė, tegaliu spėlioti, kiek metų žmogus vėliau laižysis jam mokykloje padarytas žaizdas.
Viena mano draugė tokius – visiškai nejautrius – žmones vadina tiesiog emociniais retardais (angl. atsilikėliais). Taip, galim juos vadinti bukais, paviršutiniškais, vienas mano draugas juos vadina tiesiog mužikais. Tačiau tos diagnozės nieko negelbsti.
Beprasmiška kaltinti tokius žmones dėl to, kad jie, priešingai, nei jų pačių ar jų auklėjamos klasės vaikas, turi sumažintą jautrumą aplinkai. Mes juk nesmerkiame žmogaus dėl to, kad jo labai prasta rega ar uoslė, ar klausa, ar ne? Vieniems juslė duota, kitiems ne, treti patys ima tą savo juslę ir atbukina. Tarkime, nesaugo akių, skaito silpnoje šviesoje, ir rega silpsta. Arba dirba triukšmingoje aplinkoje, ir klausa prastėja. Žmogaus jautrumas lygiai taip pat gali atbukti, kaip jautrumą gali prarasti nuolat sunkius darbus dirbančių rankų oda – juk tais pat žodžiais kaip ir apie odą sakoma, “žmogaus širdis surambėjo, sukietėjo, sudiržo”.
Gal net nėra taip svarbu, dėl kokių priežasčių kai kurie žmonės iš tiesų yra visiškai nejautrūs. Užuot smerkus ir rodžius pirštais, galim kelti klausimą – ką galime padaryti, kad itin jautrūs ir itin nejautrūs žmonės rastų bendrą kalbą?
Aš manau, visų pirma turime edukuoti vieni kitus.
Mes negalime pakeisti viso pasaulio. Tai viena priežasčių, dėl ko man masinės akcijos prieš patyčias atrodo mažai ką galinčios. Tačiau mes visada galime keisti save. Lygiai taip pat mes, perkeitę save, išmokę būti su savo jautrumu, įvykdę tam tikrą alchemiją ir savo skausmą pavertę kūrybine energija, visada galime atsigręžti į greta esantį, mažesnį, vis dar nemokantį būti su savo jautrumu. Ir pasidalinti su juo tais dalykais, kurie labiausiai padėjo mums.
Mes negalime atpratinti visuomenės nuo mėgavimosi smurtu, krauju, pigiais juokeliais, patyčiomis ir rietenomis, tačiau galime paaiškinti mažesniems, dėl ko kai kuriems dėdėms ir kai kurioms tetoms reikia šių dalykų.
Ir kad mes skiriamės nuo tų dėdžių ir tetų.
Ir kad šie skirtumai – įgimti.