Parašiusi pirmą šio teksto dalį, pamačiau tokį juo besidalinančios moters komentarą: „Šitas straipsnis turėtų tapti mano biblija. Tol, kol namuose atsiras kuo kvėpuoti. Ir paskui būtų gerai neužsimiršti.” Džiugu, jei tekstas įkvepia gyventi švariau ir su mažiau. Šįsyk iš namų išeinam ir į lauką. Bet pradedam dar nuo namų:
Mažiau smulkmės – daugiau tvarkos.
Smulkmenos kaupia dulkes, jų priežiūra siurbia laiką ir energiją. Tai viena priežasčių, dėl ko kaip katė nuo lupamos citrinos bėgu nuo visokių mugių ir turgelių, kur kupstai ir kupsteliai daiktų žvaliai dairosi naujų aukų – oi, atsiprašau, šeimininkų. Bilda medinės piestos, braška kubilų šonai, plasnoja drožti ereliai, skleidžias verbos, staiposi medinės mentelės, klastingai dirželiais moja lininės prijuostės.
Neturiu nė vienos prijuostės. Turiu tik vienui vieną pjaustymo lentelę ir tik dvi menteles. Mėgstu švarą, tačiau dar labiau mėgstu turėti laisvo laiko. Tad man geriau išvengti mažmožių, nei prikaupti jų ir paskui trinti kiekvieną šluoste. Tikrai turiu ką veikti ir be to.
Tik kelis sykius kelionėse esu pirkusi lauktuvių, suvenyrų namo nesivežu niekad – geriausi suvenyrai man yra prisiminimai, patirtys, nuotraukos ir kelionėse nutikusios istorijos.
Lygiai taip pat vengiu būti apkrauta kitų lauktuvėmis. Iš tiesų jaučiuos kaip ausis karpantis ir uodegėlę iš siaubo krutinantis zuikis, norintis sprukti į krūmus, kai kas nors pasibaigus seminarui pradeda traukti dovanas. Vis bandau komunikuoti žinutę, kad jei jau kyla noras man kažką padovanoti – paaukokit pinigų gyvūnų gerovės iniciatyvoms ar švietimo projektams, tokiems kaip “Padėk pritapti”. Pati tikrai tikrai visko turiu užtektinai.
Suprantu, kad žmonės neša dovanas iš gero ketinimo, bet sykį po seminaro kitame mieste beveik verkiau – klūpojau konferencijų centro tualete ir bandžiau į kuprinę sukišti sunkų vazoninį augalą ir kažkokius stiklainius su kažkokiu turiniu viduje, ir žinojau, kad visa tai ant tikrai pavargusių savo pečių tempsiu iki traukinio, ir tada iki namų. Vos suturėjau ašaras. Tikrai ne džiaugsmo.
Pati geriausia dovana po dirbtuvių man yra konstruktyvus atsiliepimas, laiškas apie vykstančius pokyčius, gera istorija. Šios dovanos neslegia pečių, nekaupia dulkių ir iš tiesų labai stipriai praturtina.
Mažiau nuosavybės – daugiau ramybės.
Kol kas atsisakau minties turėti automobilį. Manau, dalis mano kartos žmonių, kurių seneliai ir tėvai augo sovietmečiu, pasąmoningai automobilį sieja su gerbūviu. “Prasigyveno, nusipirko mašiną,” – sakydavo žmonės seniau. Prisimenu ir kaimynų mergaitę, sakančią, “tai dabar jūs turbūt turtingiausi mūsų name”, kai gūdžiais 1994-aisiais mano tėvai, prieš tai iškeitę zapuką į moskvičių, nusipirko pirmą “užsienietišką” automobilį – baltą “Ford Sierra”.
Pažinojau žmonių, kurie įsigydavo daug geresnius automobilius, nei iš tiesų galėjo sau leisti: apsikraudavo paskolomis, atsisakydavo atostogų ir kitokios gyvenimo kokybės dėl ratų. Kai kurių automobilis ir būstas kontrastavo labai ryškiai pastarojo nenaudai.
Tai, žinoma, kiekvieno asmeninis pasirinkimas.
Pati pirmenybę teikiu finansiniam saugumui ir santaupoms, tai – vieni svarbiausių mano „pirkinių”. Antras svarbiausias mano pirkinys yra kompetentinga pagalba, kurią galiu gauti savo darbe – stiprūs savo srities profesionalai, su kuriais dirbu, konsultuojuosi, dalinuosi atsakomybę. Trečiasis prioritetinių pirkinių sąraše yra žinios, reikalingos mano darbe. Kaip galite spėti, visi šie pirkiniai tikrai neužima daug vietos ir nekaupia dulkių.
: )
Kaskart, kai išgirstu klausimą, “ar dar neplanuoji pirkti automobilio”, perklausiu savęs – na, ar tikrai neplanuoju? Kol kas man labai gerai ir taip. Kai reikia kažkur nuvykti ir skubu (arba atstumas didelis), kviečiu taksi. Kai turiu laiko, einu. Į kitus miestus važiuoju traukiniais ar autobusais. Vyresnės kartos žmonių akyse taksi turbūt yra likęs prabangos dalyku (bent jau giminėje, kurioje augau), ir vis tik, važinėti taksi man yra kur kas ekonomiškiau, nei išlaikyti savo automobilį. Esu laisva nuo rūpesčių ir galvosūkio, kur jį statyti, man nereikia keisti tepalų, praeidinėti technikinės, pirkti draudimo, plauti, siurbti ir žiemą gramdyti nuo jo sniego. Tiesa, čia man įtaką padarė senas draugas, kuris dar paauglystėje man pasakė:
– Ilze, kam automobilis mieste? O už miesto beveik visur galiu nuvažiuot traukiniais.
(Neseniai kalbėjausi su viena moterimi, kuri prieš porą mėnesių atsisakė automobilio ir pradėjo vaikščioti pėsčiomis, o ilgesniems atstumams – nuomotis mašiną. Sakė, per du mėnesius – minus aštuoni kilogramai.)
Ar būtina turėti miško, kad galėtum jame pasivaikščiot?
Mažiau nuosavybės – daugiau atradimų.
Buvo minčių pirkti vasarnamį, tačiau paklausėm savęs, kas mums svarbiau: būti žemės ir namo savininkais ar būti savo laiko šeimininkais. Matau, kiek laiko, energijos, jėgų ir lėšų kai kurie žmonės skiria savo sodyboms, galiausiai, kaip jie numeta inkarą toj vienoj vietoj, kaip susiaurėja jų pasaulis. Kai buvau pradėjusi dairytis kokio namelio ant upės kranto, D. labai gerai pasakė:
– Jei nusipirksim dar ir savo asmeninį vasarnamį, ir dar tradiciškai važiuosim į Molėtus, daugiau Lietuvos ir nebematysim. Gal geriau keliaukim po šalį, pamatykim įvairių miestų ir kaimų, apsistokim keistose vietose, velkimės į nuotykius. Nuomokimės, bet ne turėkim.
Ir jis buvo teisus. Šią vasarą kaip niekad daug motociklu keliavom po šalį. Sukom ratus po Aukštaitiją, tyrinėjom Mažąją Lietuvą. Pirmą sykį gyvenime viešėjau Biržuose, Rokiškyje, Kudirkos Naumiestyje ir Rusnėje, aplankėm begalę miestų ir miestukų: pradedant Anykščiais ir Utena, baigiant Šilute ir Vente. Visada žinojau, kad šita šalis graži, bet kad tokia – nenujaučiau.
Vasaros pasaulis būtų buvęs kur kas mažesnis, jei būtume visą tą laiką praleidę viename kieme – ardami, sėdami ir akėdami.
Mažiau maisto – daugiau kūrybos.
Kame esame tikrai sąmoningi – tai šaldytuve. Neseniai perskaičiau, kad Lietuvoje žmogus vidutiniškai išmeta virš 100 kilogramų maisto per metus. Nežinau, ar tai tiesa, jei taip – tai labai liūdnas faktas, bylojantis, kaip mažai tėra mąstoma perkant.
Mes su D. perkame mažiau ir geriau kartais pasukame galvą, ką gaminsim vakarienei “iš to, kas yra”, arba nukulniuojam iki parduotuvės dėl labai kuklaus krepšelio – tarkim, kavos, sūrio ir pomidorų, nei kad perkame ir gaminame per daug, o paskui metame lauk. Labai retais atvejais nepaskaičiavusi pagaminu per daug ir tada išmetu maisto – bet taip būna gal tik sykį per du tris mėnesius. Šią vasarą pamiršom pusę arbūzo rūgti šaldytuve, o rudenį du sykius išviriau per daug grikių košės, ir teko išmesti.
Suprantu, kad tai, jog beveik neišmetame maisto, nesprendžia nepritekliuje gyvenančių žmonių bėdų. Vis tik nuolat mėtyti maistą žinant, kad greta kažkas alkanas, man atrodo tiesiog ciniška ir aplaidu. Manau, geriau išmintingiau elgtis su išlaidomis, o dalį liekančių pinigų visada galima paaukoti tiems, kas rūpinasi vienišų senukų maitinimu. Pastebiu, kad ir nuostatų keitimo dirbtuvės daliai dalyvių tampa geru impulsu kur kas sąmoningiau elgtis su kasdieniais pirkiniais.
Mažiau su(si)reikšminimo – daugiau veiksmo.
Pažinojau žmonių, gaunančių tegul ir nemažus, tačiau tikrai ne kosminius atlyginimus, ir imančius vartojamąsias paskolas tam, kad įsigytų brangių žaislų – naujausią išmanųjį, superkompiuterį, dizainerio drabužių, automobilį – gerokai brangesnį, nei gali sau leisti.
Vienas tuometinis kolega vienoj reklamos agentūroj lyg niekur nieko prisipažino išleidęs apie 10 000 litų iš kredito – “visokioms smulkmenoms”, įskaitant naujausio modelio išmanųjį. Tada galvojau, o, koks trendy vaikinas (ir kokia nemadinga aš pati). Dabar galvoju – įtariu, kaip tokį trendy vaikiną pavadintų ekonomikos mokslų daktarė…
Prasiskolinti plastikiniams šūdukams, kurie moraliai pasens tiesiog akyse, man atrodo kvaila. Susvarbindami ką nors, atiduodame tam kažkam galią. Jei susvarbiname etiketę, prekinį ženklą, dizainerio vardą, daiktą, drabužį – jau esame priklausomi nuo išorinių aplinkybių.
Sutinku gana daug žmonių, kurie sako, kad jiems reikia kažko, kad sukurtų kažką. “Man reikia gero fotoaparato, kad būčiau fotografu, bet aš neturiu trijų tūkstančių eurų, tai ir netapsiu fotografu.” Brolau, rimtai tiki tuo, ką čia mali? Esu skaičiusi, kad fotoaparatas lemia tik dešimtadalį nuotraukos sėkmės, visa kita – fotografo akis. Įsisuk juostelę į tėvų spintoj pelyjantį “Zenit”, išfotografuok ją, nunešk išryškint, ir, pažadu, man daugiau niekada gyvenime negiedosi giesmelės apie tūkstančius eurų, kurie vieninteliai galėtų paversti Tave fotografu.
Paulas McKenna vienoj savo knygoj sako: daiktai tėra tarpininkai tarp mūsų ir laimės jausmo. Aš pridėčiau: sureikšmindami daiktus, kurių neturime, laimės jausmą nukeliame dusyk toliau. Taip pat dusyk toliau nukeliame ir savo idėjos realizaciją, kai pernelyg sureikšminame daiktus ir priemones, kurių mums neva stinga. Rengti dirbtuves prieš kelerius metus pradėjau turėdama senutį, jau vos bepasivelkantį kompiuterį, tačiau kompiuterio gamybos metai juk nedaro jokios įtakos tam, kuo dalinuosi.
Atėjo laikas, uždirbau naujam kompiuteriui, ir jį nusipirkau – naujausią, lengviausią, galingiausią, koks tuo metu buvo. Tačiau uždirbau jam tik dėl to, kad pakeliui į idėjos realizaciją nesureikšminau daiktų: nei savo kompiuterio, nei savo batų. Tiesiog buvau sąmoningai atsisakiusi nuostatos, kad forma svarbesnė už turinį.
Tąsyk nupirkau tik du žiedus, tačiau prieš tai pasidžiaugti visais galėjau dykai.
Nuoširdžiai linkiu jaustis nepriklausomais nuo tokių laikinų aplinkybių kaip daiktai. Išsivadavus iš noro turėti, gimsta begalė kitų sprendimų: skolintis, nuomotis, mainytis, naudotis artimųjų ar draugų daiktais bei kitomis galimybėmis, bendradarbiauti, galiausiai – kurti naujus būdus savo idėjoms išpildyti. Ar tiesiog pasigrožėti kažkuo einant pro šalį.
Tikiu, kad atėjome į šią Žemę ne kaupti, turėti ir laikyti, o kurti, patirti ir atrasti.
Būtent to šią gražią dieną ir linkiu.