Įvairiuose šaltiniuose esu aptikusi nuomonę, kad gyvenimiškos griūtys ir netektys – tai svarbūs, nors ir nelengvi ruožai, kai pats likimas mums siūlo stabtelėti, apsižvalgyti ir perklausti savęs, kur link judame ir ar tikrai norime ten nukeliauti. Svarbiausia – įsiklausyti ir išgirsti, ką tuo metu tyliai ar vis garsiau mums sako aplinka, nes jei neišgirsime sykį, antrą kartą bus pasakyta garsiau. 2012 m. pavasarį, vasarą ir rudenį buvau bedarbė ir išgyvenau vienus sudėtingesnių savo metų. Tačiau, matyt, išgyvenau juos užtektinai sąmoningai, nes po praradimų prasidėjo atradimai.
Kaip sakydavo viena buvusi mano kolegė: vieni mato kliūtis, kiti mato galimybes.
Noriu pasidalinti gerąja blogų metų patirtimi su tais, kurie šiandien yra netekę darbų, tad tęsiu sąrašą dalykų, kurie man asmeniškai padėjo po darbo netekties liūdnai pagarsėjusioje reklamos agentūroje (istorija aprašyta knygoje “Atleisk savo šefą”). Pirmą teksto dalį galite rasti čia.
6. Vizijos kūrimas.
Noriu patinkančio darbo ar bet kokio? – po kiek laiko paklausiau savęs, kai gavau kelis labai “bet kokius” pasiūlymus už labai mažus “pinigėlius”.
Jei noriu man patinkančio darbo, turiu būti konkreti, – pagalvojau. Pasąmonė yra labai galingas, tačiau labai klusnus kompiuteris, vykdantis mūsų tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai – leptelint ar karksint – įsidiegtas “programas”. Esu už sąmoningumą, o sąmoningas žmogus man atrodo toks, kuris savo dabartinį veiksmą mato kiek plačiau – suvokdamas to veiksmo priežastis ir galimas pasekmes. Todėl ir siūlau savo pasąmonei duoti užduotį, o ne palikti šį reikalą kitiems, labai norintiems pamokyti mus, kaip gyventi – dėdulei, tetulei, TV reklamai ar viską už visus geriau žinančiai kaimynei. Iš kur kiti gali žinoti, kas geriausiai tinka mums? Jei pasąmonę pavadintume GPS’u, tai, kaip genialiai pasakė viena “Efektyvių žinučių dirbtuvių” dalyvė, tik mes galime įvesti į šį GPS’ą tinkamą ADRESĄ.
Tad man atrodo itin svarbu atrasti tam laiko – ne tik tvarkyti CV, ne tik skaityti darbo skelbimus, ne tik bandyti informuoti visus reikiamus žmones, kad esi atviras darbo pasiūlymams – man daug svarbiau atrodo visų pirma prisėsti, užsiplikyti kavos, pasiimti baltą popieriaus lapą, ir skirti sau truputį laiko pasaulio triukšme.
Pradėjau sau užduoti klausimus:
– Kaip noriu jaustis darbe?
– Ką noriu veikti darbo dienomis?
– Kokią naudą noriu kurti žmonėms, savo miestui, savo šaliai?
– Kokie kolegos mane džiugintų?
– Iš kokių partnerių, vadovų, įkvėpėjų norėčiau mokytis?
– Kaip galėtų atrodyti mano darbo vieta?
– Kokia atmosfera turėtų vyrauti darbe?
– Su kokiu jausmu noriu atsibusti ryte?
– Su kokiu jausmu noriu užrakinti ofiso duris vakare? O gal po pietų?
– Kiek valandų per dieną noriu dirbti?
– Kiek dienų per savaitę noriu dirbti?
– Kaip noriu leisti pietų pertraukas?
– Kaip – atostogas?
Klausimų sąrašą galima tęsti, kiek norim. Svarbiausia – atsakymai. Juos rašydavausi ranka, kartais – kompiuteriu. Vizualikams siūlyčiau susikurti prezentaciją su nuotraukomis. Apie būdus ryškinti savo viziją, apie būdus ją išjausti ir to svarbą daug kalbu ir nuostatų keitimo praktikoje, pateikdama labai žemiškų iliustracijų, kaip net sudėtingomis aplinkybėmis galima „avansu” išgyventi saugumo, savirealizacijos, prasmės ir finansinio saugumo jausmus, kuriuos anksčiau ar vėliau gyvenimas įkūnija ir fizinėje tikrovėje.
Niekas nesako, kad tai išsipildys 100 procentų. Bet net jei išsipildys tik 10 % – būsime maloniai praleidę laiką, kur kas maloniau, nei skaičiuodami svetimus pinigus, pykdami ant buvusių darbdavių ar žiūrėdami buką serialą. Sakoma, kad norai pildosi pagal tai, ką esame užsitarnavę. Kai kurios mano svajonės neišsipildė. Galbūt niekada ir neišsipildys. Kai kurių išsipildymo nebenorėčiau. O kai kurios jau yra išsipildžiusios 1000 %, jei ne 100 000 %. Taip, kaip svajoti nedrįsau pačiose drąsiausiose svajonėse.
Bet kuriuo atveju, kas nesvajoja – negeria šampano. Tiksliau, kas neturi adreso GPS’e – dažniausiai niekur ir nenuvažiuoja. Arba suka ratus vienoje vietoje.
7. Seni geri draugai.
Turbūt nereikia sakyti, kad kai esame su žmonėmis, kurie mus palaiko, kurie priima mus besąlygiškai, natūraliai jaučiamės daug geriau, nei būdami su atžagariais, nemeiliais, kritiškais veikėjais-patarėjais ir visažiniais pamokslautojais, kurie visada ras ką bjauraus pasakyti – nesvarbu, ar mums sekasi, ar ne. (Nepažįstate tokių žmonių? Jums fantastiškai pasisekė. Tyrimai rodo, kad net pats optimistiškiausias žmogus, ilgiau pabuvęs nuolat neigiančių žmonių apsuptyje, tampa priešiškas ir demotyvuotas.)
Bedarbystės periodu buvau itin užjautrėjusi. Taip užjautrėjusi, kad kelissyk esu apsipylusi ašaromis dėl šiurkštesnių draugų pokštų, susijusių būtent su tuo, kad neturėjau pinigų (nors anksčiau iš tokių pokštų būčiau pati garsiai kvatojusi – šiaip jau mano humoro jausmas yra gana juodas). Tuo metu be galo skaudžiai reagavau ir į tokius dalykus, kad dalis pažįstamų (negaliu sakyti “draugų”) išgaravo, kai su dingusiu pajamų šaltiniu dingo ir mano pomėgis vaišinti bei lepinti kitus. Tačiau dabar čia tegaliu pakartoti chrestomatinę frazę: nepažįstu tų draugų, tie draugai man ne draugai.
: )
Tiems, kurie po darbo netekties jaučiasi trapūs, pažeidžiami, siūlyčiau tiesiog ieškoti šviesių, geranoriškų žmonių ir leisti laiką su jais, o ne su bambekliais ir šiurkštuoliais. Aišku, jeigu tiems geranoriškiems žmonėms patys virkausime į ausį, klausimas, kaip ilgai jie tą laiką su mumis leis…
8. Gamta.
Gamta visada priima žmogų besąlygiškai, – paauglystėje sakydavo viena mano klasiokė, tačiau tik netekusi darbo supratau, ką ji turėjo omeny. Gamtoje aš TIKRAI jausdavausi labai gerai, nes gamtoj nėra to miestietiško “oi, bėgam, lekiam, skuodžiam, čia visi tokie užsiėmę, visi tokie VAŽNI”. Papasakok tu briedžiui, lėtai einančiam miško pakraščiu, kad jis turi būti užsiėmęs. O kai briedis dykinėja, perkūno oželis akivaizdžiai muša dinderį, varlės kiaurą dieną kurkia tikrai ne BVP didindamos, o tik kurkulų skaičių kūdroje, tai ir aš toj kompanijoj jaučiausi labai sava (tiesą sakant, jaučiuosi sava čia iki šios dienos).
Mano pusryčiai šį rytą.
Na ir kita gera žinia – gamtoje beveik nėra vartojimo, tad nėra ir išlaidų. Labai maža tikimybė, kad miškas atsiųs sąskaitą faktūrą už paukščių čiulbesį, saulę, malonumą žengti per samanas, žemuoges, mėlynes, gryną orą, medžių šnarėjimą, susitikimą su žalčiu ir kitas pramogas.
Dabar man kyla nuoširdus klausimas – kokio velnio tą vasarą tiek daug buvau Vilniuje ir tiek mažai – sodyboje? Man regis, mane į miestą pargindavo toks varguoliškas mąstymas, “o kas, jei kas nors paskambins dėl darbo pokalbio? o jei koks naujas klientas? o jei kas?”
Kas, kas, abikas, – kaip sako dzūkai. Jei kažkam jūsų tikrai reikės – tas kažkas jūsų tikrai palauks. Net ilgesnį laiką darbo neturintis žmogus neturėtų būti mazgote, pasiryžusia bėgti ir visiems valyti kojas šią pat akimirką. Iš tiesų dabartinė aš likčiau sodyboje, lėtai lėtai gerčiau kavą terasoje rytais, susikėlusi kojas ant stalo skaityčiau knygas, tylėčiau per dienas, maudyčiausi ežere – Perkūne, Patrimpai ir Pikuoli, kas gali būti geriau už tai? Jei gyvenimas mums padovanoja laiko – verta tą laiką branginti ir juo mėgautis.
Gaila, anuomet neprisiminiau Louise L. Hay istorijos apie tai, ką ji darė, kai neturėjo darbo. Cituoju laisvai iš atminties: “Aš gulėdavau paplūdimy, skaitydavau knygas, rašydavau ir kartojau sau, kad labai puikiai ilsiuosi prieš naują intensyvų periodą.”
Manau, kiekvienas vasarą darbo netekęs žmogus gali nuvykti į užmiestį – pas močiutę, dėdę Vaclovą, tetą Zofiją, ar tiesiog į sodybą pas draugus – ir pasakyti sau, kad jis dabar “ilsisi prieš naują intensyvų periodą”. Be to, pakeisti aplinką apskritai labai sveika: tai padeda ir ilsėtis, ir generuoti naujas idėjas.
9. Kūryba.
Norite apie tai pasikalbėti? Bet nėra su kuo? Netekus darbo ir sunkiai tvarkantis su savo jausmais, iš tiesų rekomenduočiau rasti puikų, jums priimtiną psichoterapeutą, ir padirbti su juo, kad grįžtų žemės po kojomis jausmas, gytų savivertė ir t.t. Tai būtų sveikas, vakarietiškas žingsnis – turint problemų, jas spręsti. Tamsuoliškas, tarybinis ir atgyvenęs požiūris būtų toks: “pas psichoterapeutus lankosi tik psichai”. Sakyčiau, priešingai – žmonės lankosi pas psichoterapeutus tam, kad psichais netaptų.
Juk kai mums skauda dantį, mes neiname pas kaimyną ir nesakome:
– Klausyk, pakrapštyk man tą krūminį kokia šakute ar yla, ką? Na kažkaip namų sąlygom išsiverskim, nes tingiu eiti pas odontologą, na, ir pinigų gaila. Va, pakrapštyk, kol iki nervo prieisi. O tada aš jau pats užsiplombuosiu…
Lygiai taip pat, jei moteriai sutrinka ciklas, ji turbūt neina pas draugę ir nesako:
– Sveika, atsinešiau vyno butelį, bet žinok paprašysiu padaryti man ginekologinę apžiūrą, nes jaučiuosi kažkaip ne taip. Aš čia va ant tavo virtuvinio stalo atsisėsiu, čia neblogas apšvietimas, tik tu pasiimk dar kokią skaitymo lempelę, gal ką nors įžiūrėsi…
Tokios situacijos atrodo keistokai, ar ne? Kūno skausmą esame įpratę nešti pas specialistus ir nerizikuojame apžiūromis “namų sąlygomis”. O kodėl į sielos skausmą mes žiūrime taip nepagarbiai? Kodėl tai, kas, sakyčiau, yra dar svarbiau nei kūnas, mums atrodo taip neverta dėmesio, laiko ir pinigų? Kodėl mentalinius savo auglius ir sielos žaizdas kišame lopyti savo draugams ar net visai nepažįstamiems žmonėms? Nesakau, kad nereikia išsikalbėti, vis tik gal verta tai daryti su profesionalais, o ne mėgėjais, kurie – net ir geriausių paskatų vedini – gali tik pabloginti situaciją?
Deja, anuomet eiti pas psichoterapeutą nesugalvojau, ir vis tik radau kitą sprendimą. Kūryba irgi yra terapijos forma. Tuo metu tapydavau, piešdavau komiksus, kūriau “Plevėsos virtuvėlės” receptų puslapį, rašiau. Manau, knyga “Atleisk savo šefą” taip pat buvo gera terapija – būdas pripažinti, suvokti ir išgyventi savo pyktį, maža to, transformuoti tą pyktį į sprendimus ir dalintis gera praktika su kitais.
Tik mažas palinkėjimas besirinksiantiems kūrybą kaip terapijos formą: sakoma, kad labai svarbu atskirti savigydą nuo meno. Įvairios dvasinės kryptys teigia, kad kūrinys turi dalį kūrėjo sąmonės, skleidžia jo vibraciją, jo dažnį, o ketinimas, slypintis už kūrinio – itin svarbus. Šiais laikais ištisi romanai kartais parašomi tam, kad autorius ar autorė išsivalytų vidinius pūlinius, vis tik – ar skaitytojams kas nors moka už tai, kad jie tuos kažkieno vidinius pūlinius siurbtų į save?
Aš asmeniškai visad stengiuosi kritiškai vertinti tai, ką sukūriau. Kolegos plunksnos broliai smerkė mane, kad “Atleisk savo šefą” išėjo tokia glausta, tokia koncentruota ir praktiška, “tu galėjai parašyti romaną, Ilze, o kas čia…” O čia – patarimų knyga, kurios tikslas – įkvėpti žmogų ginti savo interesus ir suteikti jam visą būtiną informaciją. Jei būčiau rašiusi romaną, tai jau būtų užsižaidimas pykčiu ir savigailos pilstymas iš tuščio į kiaurą. Kam to reikia? Be to, kitų žlugdymas ir demotyvavimas kenkia karmai! 🙂 Apie tai, kiek gerų dalykų nutinka ir kaip keičiasi gyvenimo kokybė, kai liaujamės pilti savo vidinį purvą į artimųjų ir nepažįstamų žmonių ausis, pasakoja ir mano nuotolinio kurso, EŽD eksperimento dalyviai.
Šiam kartui tiek.
Linkiu karališko savaitgalio.
PS. Mano darbo vieta rašant šį tekstą atrodė taip:
